XVI - XXI amžius

 

 

Laimius STRAŽNICKAS

Keturiomis skulptūrų grupėmis papuoštas tiltas keliautojui - sovietinio laikotarpio simbolis, vietiniams jis labiau asocijuojasi su anuomet patirtomis kančiomis ir sunkiais išgyvenimais, o vieną tilto skulptūrinę grupę homoseksualai pasirinko kovos už savo teises simboliu.

Degintas, sprogdintas, atstatytas

Sostinės Žaliasis tiltas savo istoriją pradėjo skaičiuoti ne tada, kai jis buvo papuoštas keturiomis skulptūromis. Iš tikrųjų, tai pirmasis tiltas per Nerį, metams bėgant ne kartą keitęs savo formą.

XIV a., kai Vilnius tapo Lietuvos sostine ir prekybos centru, vienas iš reikšmingiausių buvo kelias, ėjęs Ukmergės kryptimi iš Vilniaus žemutinės pilies dabartine Tilto gatve Neries link. Manoma, kad per Nerį iš pradžių buvo susisiekiama brasta.

1529 metais Vilniaus vaivada Albertas Goštautas gavo Lietuvos-Lenkijos karaliaus Žygimanto I privilegiją statyti naują tiltą. Tačiau jam atsisakius šie darbai buvo pavesti tuomečiam miesto pilies viršininkui Ulrichui Hozijui, kuris 1536 metais baigė mūryti didelį tiltą su abiejose pusėse dengtomis pastogėmis, krautuvėlėmis. Jis buvo vadinamas Didžiuoju arba Vilniaus tiltu.

Kadangi U. Hozijus tiltą statė savo lėšomis, jam buvo leista imti tilto mokesčius. Kad jų būtų surenkama kuo daugiau, buvo uždrausta per Nerį tarp Bistryčios (dab. Baltarusija) ir Kernavės statyti tiltus, o tarp Verkių ir Panerių įrengti lieptus, keltus arba kaip nors kitaip keltis per upę. Nuo tilto mokesčio buvo atleisti bajorai ir dvasininkai, taip pat žydai, vežantieji laidoti savo artimuosius į kitapus Neries esančias kapines.

Deja, 1655 metais Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos kariuomenė, traukdamasi nuo puolančių rusų, tiltą per Nerį sudegino.

Tik po penkiolikos metų buvo nuspręsta senojo tilto vietoje statyti naująjį. Magistratas apskaičiavo, kad tiltas atsieitų 7 000 auksinių. Jau buvo parengtas statinio projektas, nupirkta miško medžiagų, beliko tik surasti statytojus. Tuo metu italas, karališkosios tarnybos pulkininkas, inžinierius Džovanis Batista Fredianis pasiūlė naują viliojantį tilto modelį. Jis tikino, kad pagal jo modelį pastatytas tiltas bus labai tvirtas, kainuosiąs tik 6 000 auksinių, be to, naujoviškas, neregėtos visame pasaulyje konstrukcijos.

Tačiau tilto statyba baigėsi skandalingai. Kai kuriuose šaltiniuose kalbama, kad 1674 metais, tilto statybai einant į pabaigą, prasidėjus atodrėkiui Neries vanduo pakilo ir kartu su pajudėjusiais ledais išjudino gremėzdiškąjį tiltą, kuris su negirdėtu triukšmu įvirto į upę: liko tik akmeninės atramos.

Magistrato samdyti žmonės plaukė valtimis ligi Kauno, bet garsiojo tilto liekanų taip ir nesurinko. Miestui ši nevykusi statyba kainavo ne 7 000, o 20 000 auksinių. Mat Fredianis, vos pradėjęs statybas, vis reikalavo papildomų asignavimų, o po statinio griūties dingo be pėdsakų...

Po tokio skandalingo įvykio Vilniaus magistratui teko pasikliauti vietinių statytojų jėgomis.

Apie 1679-uosius ant Hozijaus tilto atramų buvo sumontuotas naujas tiltas. Tačiau 1732 metais jis jau neveikė, nes per upę buvo keliamasi keltu. 1739-aisiais LDK paiždininkio Jano Solohubo lėšomis pastatytas naujas medinis tiltas ir nudažytas žalia spalva, todėl nuo to laiko vadinamas Žaliuoju. Tilto apsaugai jo galuose buvo pastatyti mūriniai vartai.

1812 metais, prieš įžengiant į Vilnių Napoleonui, tiltą sudegino besitraukianti rusų armija. Napoleonas vietoj sudegusio Žaliojo įsakė pastatyti laikiną pontoninį tiltą ir pats, atsisėdęs ant taburetės, stebėjo, kol jis per porą valandų iš besimėtančių rąstų plaustų buvo pastatytas. Išvijus prancūzus, Žaliasis tiltas buvo atstatytas. Visą laiką jis buvo medinis ir dažnai remontuojamas.

1894 metais medinio tilto vietoje buvo pastatytas rusų inžinieriaus profesoriaus Nikolajaus Beleliubskio projektuotas metalinis tiltas, kuris taip pat buvo nudažytas žalia spalva. Tiltą išbandant juo pražygiavo trys tūkstančiai kareivių su artilerijos pabūklais.

1915 metais besitraukdama Rusijos kariuomenė bandė tiltą susprogdinti, bet tik šiek tiek apgadino. 1944-aisiais vokiečiai, traukdamiesi iš Vilniaus, jį visiškai susprogdino. Pirmaisiais pokario metais toje pačioje vietoje buvo pastatytas laikinas medinis tiltas.

Tiltą papuošė skulptūros

Tokio Žaliojo tilto, kokį matome šiandien, projektą 1949 metais parengė tuomečio Leningrado projektavimo institutas „Projektstalkonstrukcija", o specializuotas karinis inžinerinis dalinys statyti jį baigė 1952 metais. Tuo metu tiltas prarado savo senąjį vardą ir buvo pavadintas armijos generolo Ivano Černiachovskio, kurio vadovaujami daliniai 1944 metais iš Vilniaus išvijo vokiečius, vardu.

Kad naujasis 102,9 m ilgio, 24 m pločio ir 15 m aukščio statinys atrodytų didingesnis, jis buvo papuoštas keturiomis įvairių socialinių grupių ir profesijų žmones vaizduojančiomis skulptūrinėmis kompozicijomis, kurias sukūrė žymiausi to meto lietuvių skulptoriai. Toks, iš ketaus lietomis skulptūromis puoštas tiltas, yra vienintelis Lietuvoje.

Tilto pietinio galo vakarinėje pusėje stovi mechanizatorių ir laukininke vaizduojanti skulptūra „Žemės ūkis", kurią sukūrė skulptoriai Bernardas Bučas ir Petras Vaivada. Rytinėje pusėje su darbo įrankiais išdidžiai žygiuoja du vyrukai - šachtininkas ir mūrininkas. Skulptūrą „Pramonė ir statyba" kūrė skulptoriai Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas.

Tilto šiaurinio galo rytinėje pusėje - pati aukščiausia - keturis metrus su postamentu siekianti - išraiškinga ir darni dviejų karių su vėliava kompozicija „Taikos sargyboje", kurią sukūrė skulptorius Bronius Pundzius. Vakarinėje pusėje - mokslo žinių ištroškusius studentus („Mokslo jaunimas") pavaizdavo skulptoriai Juozas Mikėnas ir Juozas Kėdainis.

Keturios skulptūrų kompozicijos, atitinkančios socialistinio realizmo kanonus ir iliustruojančios kertinius sovietinės ideologijos simbolius: kareivius, besimokantį jaunimą, žemdirbius ir darbininkus, turėjo perteikti tarybinių žmonių energiją, valią ir ryžtą.

savaitė nr. 4, 2010 m. sausio 27 d.

Žaliojo tilto bėdos - padiskutuokime forume

 

Psl. 81