Keturiomis skulptūrų grupėmis papuoštas tiltas keliautojui -
sovietinio laikotarpio simbolis, vietiniams jis labiau
asocijuojasi su anuomet patirtomis kančiomis ir sunkiais
išgyvenimais, o vieną tilto skulptūrinę grupę homoseksualai
pasirinko kovos už savo teises simboliu.
Degintas, sprogdintas, atstatytas
Sostinės Žaliasis tiltas savo istoriją pradėjo skaičiuoti ne
tada, kai jis buvo papuoštas keturiomis skulptūromis. Iš
tikrųjų, tai pirmasis tiltas per Nerį, metams bėgant ne kartą
keitęs savo formą.
XIV a., kai Vilnius tapo Lietuvos sostine ir prekybos centru,
vienas iš reikšmingiausių buvo kelias, ėjęs Ukmergės kryptimi iš
Vilniaus žemutinės pilies dabartine Tilto gatve Neries link.
Manoma, kad per Nerį iš pradžių buvo susisiekiama brasta.
1529 metais Vilniaus vaivada Albertas Goštautas gavo
Lietuvos-Lenkijos karaliaus Žygimanto I privilegiją statyti
naują tiltą. Tačiau jam atsisakius šie darbai buvo pavesti
tuomečiam miesto pilies viršininkui Ulrichui Hozijui, kuris 1536
metais baigė mūryti didelį tiltą su abiejose pusėse dengtomis
pastogėmis, krautuvėlėmis. Jis buvo vadinamas Didžiuoju arba
Vilniaus tiltu.
Kadangi U. Hozijus tiltą statė savo lėšomis, jam buvo leista
imti tilto mokesčius. Kad jų būtų surenkama kuo daugiau, buvo
uždrausta per Nerį tarp Bistryčios (dab. Baltarusija) ir
Kernavės statyti tiltus, o tarp Verkių ir Panerių įrengti
lieptus, keltus arba kaip nors kitaip keltis per upę. Nuo tilto
mokesčio buvo atleisti bajorai ir dvasininkai, taip pat žydai,
vežantieji laidoti savo artimuosius į kitapus Neries esančias
kapines.
Deja, 1655 metais Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos
kariuomenė, traukdamasi nuo puolančių rusų, tiltą per Nerį
sudegino.
Tik po penkiolikos metų buvo nuspręsta senojo tilto vietoje
statyti naująjį. Magistratas apskaičiavo, kad tiltas atsieitų 7
000 auksinių. Jau buvo parengtas statinio projektas, nupirkta
miško medžiagų, beliko tik surasti statytojus. Tuo metu italas,
karališkosios tarnybos pulkininkas, inžinierius Džovanis Batista
Fredianis pasiūlė naują viliojantį tilto modelį. Jis tikino, kad
pagal jo modelį pastatytas tiltas bus labai tvirtas, kainuosiąs
tik 6 000 auksinių, be to, naujoviškas, neregėtos visame
pasaulyje konstrukcijos.
Tačiau tilto statyba baigėsi skandalingai. Kai kuriuose
šaltiniuose kalbama, kad 1674 metais, tilto statybai einant į
pabaigą, prasidėjus atodrėkiui Neries vanduo pakilo ir kartu su
pajudėjusiais ledais išjudino gremėzdiškąjį tiltą, kuris su
negirdėtu triukšmu įvirto į upę: liko tik akmeninės atramos.
Magistrato samdyti žmonės plaukė valtimis ligi Kauno, bet
garsiojo tilto liekanų taip ir nesurinko. Miestui ši nevykusi
statyba kainavo ne 7 000, o 20 000 auksinių. Mat Fredianis, vos
pradėjęs statybas, vis reikalavo papildomų asignavimų, o po
statinio griūties dingo be pėdsakų...
Po tokio skandalingo įvykio Vilniaus magistratui teko
pasikliauti vietinių statytojų jėgomis.
Apie 1679-uosius ant Hozijaus tilto atramų buvo sumontuotas
naujas tiltas. Tačiau 1732 metais jis jau neveikė, nes per upę
buvo keliamasi keltu. 1739-aisiais LDK paiždininkio Jano
Solohubo lėšomis pastatytas naujas medinis tiltas ir nudažytas
žalia spalva, todėl nuo to laiko vadinamas Žaliuoju. Tilto
apsaugai jo galuose buvo pastatyti mūriniai vartai.
1812 metais, prieš įžengiant į Vilnių Napoleonui, tiltą
sudegino besitraukianti rusų armija. Napoleonas vietoj sudegusio
Žaliojo įsakė pastatyti laikiną pontoninį tiltą ir pats,
atsisėdęs ant taburetės, stebėjo, kol jis per porą valandų iš
besimėtančių rąstų plaustų buvo pastatytas. Išvijus prancūzus,
Žaliasis tiltas buvo atstatytas. Visą laiką jis buvo medinis ir
dažnai remontuojamas.
1894 metais medinio tilto vietoje buvo pastatytas rusų
inžinieriaus profesoriaus Nikolajaus Beleliubskio projektuotas
metalinis tiltas, kuris taip pat buvo nudažytas žalia spalva.
Tiltą išbandant juo pražygiavo trys tūkstančiai kareivių su
artilerijos pabūklais.
1915 metais besitraukdama Rusijos kariuomenė bandė tiltą
susprogdinti, bet tik šiek tiek apgadino. 1944-aisiais
vokiečiai, traukdamiesi iš Vilniaus, jį visiškai susprogdino.
Pirmaisiais pokario metais toje pačioje vietoje buvo pastatytas
laikinas medinis tiltas.
Tiltą papuošė skulptūros
Tokio Žaliojo tilto, kokį matome šiandien, projektą 1949
metais parengė tuomečio Leningrado projektavimo institutas
Projektstalkonstrukcija", o specializuotas karinis inžinerinis
dalinys statyti jį baigė 1952 metais. Tuo metu tiltas prarado
savo senąjį vardą ir buvo pavadintas armijos generolo Ivano
Černiachovskio, kurio vadovaujami daliniai 1944 metais iš
Vilniaus išvijo vokiečius, vardu.
Kad naujasis 102,9 m ilgio, 24 m pločio ir 15 m aukščio
statinys atrodytų didingesnis, jis buvo papuoštas keturiomis
įvairių socialinių grupių ir profesijų žmones vaizduojančiomis
skulptūrinėmis kompozicijomis, kurias sukūrė žymiausi to meto
lietuvių skulptoriai. Toks, iš ketaus lietomis skulptūromis
puoštas tiltas, yra vienintelis Lietuvoje.
Tilto pietinio galo vakarinėje pusėje stovi mechanizatorių ir
laukininke vaizduojanti skulptūra Žemės ūkis", kurią sukūrė
skulptoriai Bernardas Bučas ir Petras Vaivada. Rytinėje pusėje
su darbo įrankiais išdidžiai žygiuoja du vyrukai - šachtininkas
ir mūrininkas. Skulptūrą Pramonė ir statyba" kūrė skulptoriai
Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas.
Tilto šiaurinio galo rytinėje pusėje - pati aukščiausia -
keturis metrus su postamentu siekianti - išraiškinga ir darni
dviejų karių su vėliava kompozicija Taikos sargyboje", kurią
sukūrė skulptorius Bronius Pundzius. Vakarinėje pusėje - mokslo
žinių ištroškusius studentus (Mokslo jaunimas") pavaizdavo
skulptoriai Juozas Mikėnas ir Juozas Kėdainis.
Keturios skulptūrų kompozicijos, atitinkančios socialistinio
realizmo kanonus ir iliustruojančios kertinius sovietinės
ideologijos simbolius: kareivius, besimokantį jaunimą,
žemdirbius ir darbininkus, turėjo perteikti tarybinių žmonių
energiją, valią ir ryžtą.
savaitė nr. 4, 2010 m.
sausio 27 d.
Žaliojo tilto bėdos - padiskutuokime forume