Sostinės Naujamiestis

Vilniečiai itin didžiuojasi savo Senamiesčiu, o štai Naujamiestį nuvertina.Tačiau čia gali rasti ne tik istoriškai vertingų vietų, bet ir tikrąjį miestą, su savo gatvėmis, aikštėmis bei skverais.

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

„Dabartinis Vilniaus Naujamiestis driekiasi nuo Geležinkelio stoties iki Neries upės ir nuo Neries (ties Žvėrynu) iki Jogailos, K. Kalinausko ir Mindaugo gatvių. Naujamiestis susideda iš dviejų dalių: žemutinė dalis yra miesto centras - istoriškai Lukiškės (Gedimino prospektas nuo buvusio „Vaikų pasaulio" iki Seimo ir Neries) - ir viršutinė - nuo M. K. Čiurlionio gatvės iki geležinkelio, - sako Augis Gučas, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos specialistas, architektas, žmogus, mėgstantis Naujamiestį, pats prisidėjęs prie jo tvarkymosi. - Ir viena, ir kita dalis dabar vadinamos Naujamiesčiu, nes buvo suplanuotos maždaug vienu metu - XIX a. Žemutinė dalis pradėta planuoti dar XIX a. pradžioje. Viršutinė dalis tuo metu buvo dar beveik visiškai tuščia. Miestą iš pradžių norėta plėsti daugiau ten, kur dabar yra Šnipiškės."

Postūmiu kurtis viršutinei daliai tapo geležinkelis.„Vos keliolika metų po geležinkelio tiesimo buvo sukurtas miesto planas, kuriame jau buvo visas gatvių tinklas, su Mindaugo, Švitrigailos, T. Ševčenkos, Kauno ir kitomis gatvėmis", - sako pašnekovas.

Vingio parkas - žalumos oazė

A. Gučo nuomone, viršutinis Naujamiestis suplanuotas tarsi paskubomis ir urbanistiškai nėra labai įdomus. „Gatvių tinklas labai standartinis: visa teritorija suskirstyta stačiakampiais kvartalais, jokių aikščių ar bulvarų erdvių nenumatyta, kaip tai padaryta XIX a. Kauno Naujamiesčio plane, - sako pašnekovas. - Planą kiek paįvairina senosios trasos, kurios driekiasi kiek kitaip. Viena iš tokių - Naugarduko gatvė, ji eina įstrižai.Tai buvo senas kelias, vedęs į priemiesčius. Dar kelios senos trasos, ant kurių XIX a. atsirado miesto gatvės: J. Basanavičiaus gatvė ir Savanorių prospektas, vedusios (Trakus, M. K. Čiurlionio gatvė, kuri jau bent nuo XVII a. vedė į dabartinį Vingio parką."

Besiglaudžiantis prie Naujamiesčio Vingio parkas ir dabar yra bene pagrindinė žalioji erdvė daugumai centrinės miesto dalies gyventojų, visos Lietuvos dainų švenčių vieta. Jo plotas - 162 ha. Parko pietrytinėje dalyje, užakusio ežero vietoje, išlikusi maža pelkė. Vakarinėje dalyje - buvusio botanikos sodo liekanos. Manoma, kad jau XVI a. pradžioje šioje vietoje stovėjo Vilniaus vaivados Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaras, kuriame jis buvo priglaudęs sostinėje pasirodžiusius protestantus.

Vėliau ten įsikūrė jėzuitai, kurie medinio dvarelio vietoje pagal architekto Jono Kristupo Glaubico projektą pasistatė didingus trijų aukštų rūmus su mansardomis.

Rūmai sudegė po to, kai 1812 m. juose buvo įrengta karo ligoninė. Pastatas galutinai nugriautas 1855-aisiais. XX a. pradžioje, 1920 m., Vingyje pradėtas sodinti botanikos sodas, tačiau jau 1930 m. sodo teritorijoje pastatyti Lenkijos kariuomenės sandėliai, nutiestas siaurasis geležinkelis. Masiniams renginiams ir poilsiui Vingio parkas pritaikytas 1965 m.

Pavadinimų kilmė

J, Basanavičiaus gatvė ir jos apylinkės anksčiau buvo vadinamos Pohuliankos priemiesčiu. Šis kelias vedė į Trakus, Kauną, juo dažnai vykdavo ir didieji Lietuvos kunigaikščiai. „Pavadinimas kilo greičiausiai nuo žodžio „pohuliat" - pasivaikščioti, nes praeityje tai buvo labai mėgstama miestiečių pasivaikščiojimų vieta su žymia, to paties pavadinimo smukle, - pasakoja A. Gučas. - Naujamiesčio vardas kilo iš caro Rusijos laikų pavadinimo „Novyj gorod".

Pasak pašnekovo, didžiausias nesusipratimas įvyko su Naugarduko gatvės pavadinimu.„Ši gatvė rusiškai buvo pavadinta No-vogorodskaja - Naujojo miesto arba Naujamiesčio. Lenkų administracija tarpukariu ją nežinia kodėl.pervadino į Nowogrddzka - atseit, Naugarduko. 1939 m., kai Vilnius buvo atgautas, gatvės pavadinimas buvo tiesmukai išverstas iš lenkų kalbos jau kaip Naugarduko gatvė. Nors Naugardukas juk visai kitoje pusėje, - sako A. Gučas. - Sovietmečiu ši gatvė buvo tapusi Partizanų gatve. Kai atgavome nepriklausomybę buvo proga ištaisyti šią istorinę klaidelę gavei me chaniškai grąžintas Naugarduko pavadinimas. Iš pradžių Naujamiesčio gatvės, veduusios prie gežinkelio, kuris XIX a. tapo bene pagrindine carinės imperijos jungtimi, buvo atitinkamai ir pavadintos. „Mindaugo gatvė tada vadinosi Kavkazskaja (Kaukazo gatve, Švitrigailos - Kijevskaja (Kijevo) ir pan." - pasakoja architektas.

Senojo miesto „dovana

Naujamiesčiui atiteko ir dalis kitos senosios Vilniaus trasos -Rūdninkų gatvės, kurios tęsinys Naujamiestyje vadinamas Šv. Stepono gatve.„Toliau ji ėjo Pietų kryptimi link Rūdninkų, šalia dabar esančios Dariaus ir Girėno gatvės. 1860 m. nutiestas geležinkelis ją perkirto. Tada viena pirmųjų buvo suprojektuota dabartinė Švitrigailos gatvė, vėliau buvo pastatytas ir viadukas per geležinkelį, o senoji Šv. Stepono trasa prarado susisekimo reikšmę. Vis dėlto, Dariaus ir Girėno gatvės dar nebuvo, tad pervažiavus viaduką tekdavo sukti į senąją trasą, ėjusią kartu ir oro uosto link. Nuošaliau nuo miesto gyvenimo liko ir Šv. Stepono bažnyčios ansamblis", - teigia A. Gučas.

Ši bažnyčia ir dabar yra lyg senojo Vilniaus sala Naujamiestyje, XIX a. gatvių tinkle, tarp sandėlių, įmonių ir garažų. Šv. Stepono bažnyčia pastatyta 1600 m. Statybų iniciatorius buvo jėzuitų kunigas Simonas Visockis. 1604 m. šioje bažnyčioje vyko Šv. Kazimiero kanonizacijos iškilmės.

Vystėsi itin sparčiai

Caro laikais Naujamiestis augo ir plėtėsi. Prie geležinkelio išdygo pramoninės paskirties pastatų, truputį toliau atsirado pirmi stambūs daugiaaukščiai namai.„Juose kūrėsi valdininkija, teisininkai, gydytojai, architektai ir jų įstaigos, apie Naugarduko gatvę koncentravosi pastebima Vilniaus žydų bendruomenės dalis, taip pat jų visuomeninės įstaigos", - sako A. Gučas.

Sparti miesto plėtra vyko iki pat Pirmojo pasaulinio karo. 1913 m. Basanavičiaus gatvėje pastatyta Romanovų cerkvė -Romanovų dinastijos 300 metų viešpatavimui paminėti. Pastatyta taip, kad kuo daugiau veiktų Naujamiesčio ir viso Vilniaus siluetą.

Tarybiniais laikais Naujamiestyje galima buvo imtis rimtai plėtoti gyvenamąją ir visuomeninę statybą. Tiesa, jos būta, tačiau prioritetas buvo atiduotas pramonės kompleksams.

Pirmasis stambiaplokštis rajonas

Pokariu Naujamiesčio gyvenamoji bei visuomeninė statyba pradžioje vyko būdingu laikui retrospektyviniu „stalininiu" stiliumi.„Tačiau būtent jame pastatytas ir pirmasis Lietuvoje stambiaplokštės statybos kvartalas tarp Smolensko, Naugarduko ir T. Ševčenkos gatvių, - pastebi A. Gučas. - Šie namai statyti apie 1957 m. Jų suplanavimas bei architektūra labai skurdūs."

Vėliau šio tipo statybos technologijos gerėjo, architektai siekė geresnės raiškos. Pasak A. Gučo, jau Savanorių prospekto kvartalus tarp Žemaitės ir Gerosios Vilties gatvių galima būtų vadinti ganėtinai vykusiu sovietmečio rajonu. „Čia ir namai geriau suplanuoti, ir būtinoji miesto infrastruktūra - kvartalo želdynai, mokyklos, darželiai, parduotuvės - sukurta greta, -džiaugiasi pašnekovas. - O štai ta minėtoji vieta, kur pastatyti pirmieji stambiaplokščiai namai, dabar yra itin problemiška. Namai buvo statyti tik 25-30-čiai metų, bet, nors ir apšepę, tvirtai stovi iki šiol.Tokioje miesto vietoje panašus kvartalas turėtų būti griaunamas ir statomas visiškai naujas - talpesnis, patogesnis. Tačiau dabartinėje situacijoje, kai kuklus socialinis būstas buvo po butą paskubomis privatizuotas, tai yra nebeįmanoma."

Keičiasi lėtai

Mūsų laikai. Gamyklos uždarytos ir išparduotos, sandėliai nebenaudojami. Sparčiai auga nutolę nuo centro miegamieji kvartalai, esantys net greta buvusio miesto sąvartyno, o Naujamiestis, deja, keičiasi labai iš lėto. „Gaila ir sunkiai suprantama, kad dabar taip lėtai išnaudojamos šios miesto dalies galimybės, - apgailestauja A. Gučas. - Vos vienas kitas naujas namas buvusių sandėlių teritorijose, vos vienas kitas bandymas ugdyti miestą..."

Pasak pašnekovo, žmonės vis dar vengia geležinkelio kaimynystės. Kadaise paspartinęs miesto augimą, šiandien jis vis dar atgrasus miestiečiams. „Sakyčiau, šiais laikais bijoti geležinkelio nevertėtų. Visų pirma - teršėjas tai itin menkas, jei lygintume su automobilių pilnomis gatvėmis. O jo kaimynystės teikiamas patogumas -nenuginčijamas. Jeigu gyveni arti stočių, vadinasi, patogu išvažiuoti į kitą miestą ar priemiestį ir sugrįžti namo. Naujamiestyje, beje, puikiai išplėtotas ir miesto autobusų bei troleibusų tinklas", - pastebi A. Gučas.

Pasak pašnekovo, gana viltingi pokyčiai juntami, stebint statybas aplink Kauno bei Mindaugo gatvių sankirtą ar gamyklų konversiją Smolensko gatvės kvartalų aplinkoje.„Tik ir tose vietose, kaip ir visame Naujamiestyje, labai trūksta žalumos", - sako A. Gučas.

Palankiai architektas vertina ir M. K. Čiurlionio gatvės poky-čius.„Gaila tik, kad iš šios gatvės aplinkos visai dingsta medinių priemiesčio vilų architektūra, kuri mūsiškiame Europos regione dabar itin vertinama", - apgailestauja ekspertas.

Loftai ir dangoraižiai

Prie Naujamiesčio kūrimo prisideda loftų mėgėjai. „Tiesa, kol kas tai vyksta gana chaotiškai, - sako A. Gučas. - Matyt, neturime kažkokios vieningos idėjos ar urbanistinės minties."

Pasak pašnekovo, geras gamyklų teritorijų transformavimo pavyzdys - tarp Smolensko ir Žemaitės gatvių išdygę stambūs daugiabučiai, kartu su pačių gamyklų korpusų renovavimu, jų pertvarkymu taip pat ir į loftus. „Visa aplinka kinta, tvarkosi, čia kuriasi normalus miestas", -džiaugiasi architektas.

Pokyčiai laukia Savanorių prospekte buvusios duonos kepyklos. Ją turėtų pakeisti nauji namai - visa teritorija jau planuojama. ,iGalima tikėtis, kad ši vieta taps patraukli", - pastebi A. Gučas.

Pasak jo, net ir planuojant iš naujo, ne visada reikia bijoti kai kuriuos tų gamyklų pastatus palikti.„Pasitaiko jų ir labai įdomių. Pavyzdžiui, minėtoje buvusios duonos kepyklos teritorijoje liks labai dailius tarpukario statybos gelžbetonio ir raudonų plytų architektūros sandėlis - jau pripažinta kultūros vertybė. Laikui bėgant, gerai ima atrodyti ir Grąžtų gamykla. Palyginimas su modernizuotu šalia esančiu policijos pastatu būtų ne pastarojo naudai", - sako A. Gučas.

Pašnekovo nuomone. Naujamiestis, deja, turi ir savąjį minusą, reikšmingą visam miestui - tai Savanorių prospekto pradžioje iškilęs daugiaaukštis.

Pasak pašnekovo, ganėtinai aukštoje vietoje pastatytas dangoraižis iškyla virš visos miesto centrinės dalies, ir ypač senamiesčio.

Šis daugiaaukštis - prieš daugiau nei dešimtmetį prasidėjusio lietuviško gana laukinio statybų bumo pavyzdys. „Paveldosauga taip pat buvo bejėgė suvaldyti šiuos procesus. Laimei, dabar turime jau kur kas profesionalesnį požiūrį į miesto planavimą, jame vykstančius urbanistinius veiksmus, jie yra jau geriau valdomi", - pastebi A. Gučas.

Miesto veidas

Pasak pašnekovo, Naujamiestyje būtina kurti tikro miesto gyvenimą, statyti miestietiškam gyvenimo būdui skirtus pasta-tus.„Naujamiestis - viena iš nedaugelio vietų Vilniuje, turinti tikrojo miesto bruožų: kompaktiškai apstatytos gatvių erdvės, prospektai, bažnyčios, kultūros įstaigos, gyvenamieji būstai ir biurai, parduotuvės - čia gali vykti tikras miesto gyvenimas. Nė vienas miegamasis rajonas to sukurti negali, o Naujamiestis, tikėkimės taps visaverte miesto centro (Gedimino prospekto aplinkos) bei senamiesčio struktūros dalimi", - sako A. Gučas.

Turistiniu požiūriu ši Vilniaus vieta yra mažiau įdomi, tačiau labai svarbi ir gali tapti brangi patiems Vilniaus miestiečiams.

„Turistams irgi rastume ką rodyti: pavyzdžiui, labai įdomų pastatą -1860 m. statytą garvežių depą ar tą pačią Šv. Stepono bažnyčią, senosios muitinės pastatą Basanavičiaus gatvės pabaigoje, čia pat - barokinę Šv. Hiacinto (Jackaus) koplytėlę, minėtąjį kepyklos sandėlį, ypač jei jame įsivyrautų vieša visuomeninė paskirtis", - sako optimistiškai nusiteikęs A. Gučas.

savaitė nr.27, 2012