|
|
Vilniaus gatvių istorija
Seniausia grįsta gatvė rasta Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Ant medinio XV a. grindinio buvo užpiltas 30-40 cm smėlio sluoksnis ir beveik 5 m pločiu išgrįstas akmenimis. Grindinys šiek tiek išgaubtas, jo viduryje yra stambesnių akmenų linija – tarsi gatvės skiriamoji juosta. Ilgiausia Vilniaus gatvė yra Nemenčinės plentas, kurios ilgis siekia 11 km 902 m.
Trumpiausia gatvė – vos 69,9 m ilgio – buvo M. Mažvydo gatvė Vilniuje, ribojusi su A. Domaševičiaus ir V. Kudirkos gatvėmis. Jos trumpesnė pusė buvo 67,2 m ilgio. Po 1990 m., kai Vilniaus miesto gatvių pavadinimai buvo peržiūrėti, ši gatvė tapo bevardė. Trumpiausia gatvė, turinti pavadinimą, tapo 75,7 m ilgio K. Griniaus gatvė Vilniuje. Jos trumpesnioji pusė yra 67,1 m ilgio.
Siauriausia Vilniaus gatvė – vos 1,98 m pločio (siauriausioje važiuojamosios dalies vietoje) – yra S. Skapo gatvė Vilniuje.
 Keisčiausia Vilniaus gatve, ko gero, galima pavadinti Miesto sienos gatvę, išeinančią iš Trakų gatvės. Iš tiesų, tai net ne gatvė, o kelių metrų ilgio akligatvis, uždarytas gražiais varteliais, tačiau nepaisant to, turintis vieną lentelę su gatvės pavadinimu. Gatvę sudaro dviejų namų aklinos sienos.
Šioje vietoje yra išlikę gynybinės miesto sienos likučių. (Kaip teigia istoriniai šaltiniai, siena pradėta statyti 1503 m. kunigaikščio Aleksandro įsakymu. Mūrijimo darbai buvo baigti 1522 m.) Prieš keletą metų Vilniaus savivaldybė davė leidimą šioje vietoje įrengti komercines patalpas ir apartamentus. Verslininkai nusprendė atsidėkoti miestui suteikdami gatvei pavadinimą bei pažadėjo atkurti gynybinės sienos fragmentą, todėl savivaldybė lengva ranka suteikė gatvelei gražų pavadinimą.
Tačiau galiausiai viskas virto skandalu – paaiškėjo, kad sienos atkurti neįmanoma, o leidimas statyboms, rodos, buvo duotas neteisėtai. Vėliau prasidėjo teismai, bet keistoji gatvelė vis tiek išliko...
Iš viso per nepriklausomybės laikotarpį Vilniuje atsirado 1 000 naujų gatvių. Šiuo metu sostinėje jų yra 3 636. Žinoma, kiekvieną naują gatvę reikia „pakrikštyti“. Bet kaip tai padaryti, jei ji tėra viena ilga daugiabučių eilė ir joje kol kas negyveno jokios žymybės?
Aplinkines gyvenvietes „prarijęs“ Vilnius joms atsidėkojo, išsaugodamas jų atmintį gatvių pavadinimuose. Tradicija sistemingai suteikti gatvėms vardus gyvuoja dar nuo sovietinių laikų – Karoliniškėse buvo įamžinta dalis Saulės sistemos, Verkiai pasižymėjo lietuvių dievų ir deivių vardais, o Pilaitėje – Mažosios Lietuvos vietovardžiais, leidžiančiais gyventojams lengviau orientuotis rajone, kur ieškoma gatvių.
Tiesa, po Sausio 13-osios įvykių „Saulės sistema“ buvo išardyta: Karoliniškių gatvėms, kuriose vyko šie tragiški įvykiai, buvo nutarta suteikti žuvusiųjų vardus. Liūdna, nes po daugelio metų mažai kas prisimins, kieno garbei pavadinta gatvė. Norintys sužinoti, kaip ir mes, turės naršyti enciklopedijas.
Dingstantis grindinys
Senovinio Vilniaus mylėtojai visuomet apgailestauja, kai dar vienos Vilniaus gatvelės grindinys pradingsta po naujoviška, nors ir gražesne, danga. Nors akmenimis grįstos gatvės šiandien atrodo neatsiejama Vilniaus Senamiesčio dalis, akmenimis grįsti grindinį pradėta tik palyginti neseniai.
Seniausieji Vilniaus gatvių grindiniai buvo mediniai ir gana netvarkingi. Iki XIII a. antrosios pusės gatvėse buvo klojamos poros sijų, skersai jų dedamos tašytos lentos. Toks grindinys rastas Žemutinės pilies teritorijoje ir yra vienas seniausių tokio tipo pavyzdžių.
Į žemę buvo sukalama eilė ąžuolinių stulpų. Ant stulpų galų, taip pat išilgai gatvės, buvo užmaunami perskelti rąstai, ant kurių skersai gatvės guldomos sijos. Ant šių sijų išilgai gatvės buvo klojamos trys eilės rąstų: po vieną eilę pakraščiuose ir trečiąją – grindinio viduryje, tarsi skiriamoji linija. Lentų prie rąstų nekaldavo, todėl jos siaubingai tarškėdavo. Ant šių išilgai paguldytų rąstų skersai gatvės buvo klojamos storos tašytos pušinės lentos. Susidėvėjusias lentas viršuje keisdavo naujomis.
Tik XV a. pradžioje mieste mediniai grindiniai pradėti keisti akmeniniais, tačiau tokių gatvių buvo nedaug. XIX a. pradžioje lauko akmenimis buvo grįstos Totorių ir Odminių gatvės, Polocko gatvė bei dalis Šnipiškių gatvės.
1835–1844 m. Vilniuje iš viso buvo 79 gatvės ir skersgatviai, iš kurių 59 buvo grįstos.
1929 m. Vilniaus miesto gatvės pradėtos asfaltuoti. Tais metais buvo išasfaltuota dalis A. Mickevičiaus gatvės ties Lukiškių aikšte bei dalis Aušros Vartų gatvės. Geresnis grindinys mieste pasirodė tik 1931 m., tačiau jo įrengimas buvo labai brangus.
Laimei, reikšmingesnės Senamiesčio gatvės šiais laikais nėra asfaltuojamos – jas dengia trinkelės, kurios taip pat yra labai brangios. Tačiau mažiau reikšmingos gatvės neretai asfaltuojamos be didelio apdairumo. Pavyzdžiui, visai neseniai toks likimas ištiko Ramybės gatvę, esančią šalia geležinkelio. Vis dėlto, netoliese, arčiau Senamiesčio, viena iš nedaugelio gatvių – Lapų gatvė – yra išsaugojusi akmenimis grįstą grindinį.
Gatvių folkloras
Ne kartą teko girdėti, kaip kai kas Lapų gatvę laiko seniausia Vilniaus gatve – galbūt kaip tik dėl išlikusio grindinio. Tačiau, be abejo, seniausia Vilniaus gatvė yra Pilies gatvė, atsiradusi XIV amžiuje. Iš pradžių ji neturėjo jokio pavadinimo, tiesiog buvo vienintelė tikra gatvė, einanti per miesto centrą, o vėliau jos pavadinimai keitėsi kartu su besikeičiančia valdžia.
Beje, iki XIX amžiaus Vilniaus gatvės apskritai neturėjo oficialių pavadinimų. Žmonės gatvių pavadinimus perduodavo iš lūpų į lūpas, ir kartais gatvės turėdavo net kelis pavadinimus. Adresų taip pat nebuvo – pavyzdžiui, jei įvykdavo koks nors vežimų susidūrimas, laikraščiai rašydavo, kad prie tokio ar tokio namo įvyko tam tikras įvykis. O namai būdavo vadinami pagal savininkų pavardes: jei pavadinimas įsitvirtindavo, jis išlikdavo net pakeitus savininką.
Nuo Abiejų Tautų Respublikos laikų Vilniuje vyravo lenkų kalba, todėl visi gatvių pavadinimai buvo lenkiški – Pilies gatvė vadinta Zamkowa.
Kaip ir grindiniu, taip ir oficialiais gatvių pavadinimais pasirūpino Rusijos imperijos caras – lenkiški pavadinimai pradėti rusinti, nors ne taip kaip vėliau sovietų valdžia. Pavyzdžiui, Pilies gatvei buvo suteiktas niekuo nesusijusio rusų rašytojo M. Gorkio vardas. Tuo metu Pilies gatvė tapo Zamkovaja, Didžioji – Velikaja, ir t. t.
Po 1863 m. sukilimo Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, su nauju užsidegimu susirūpinęs gatvių pavadinimais, ėmė juos keisti. Taip atsirado Saratovskaja, Tambovskaja, Tulskaja ir kitos gatvės.
Įkvėpimo šaltinis
Ankstesniais laikais kiekvienas save gerbiantis poetas jausdavo pareigą, užvertęs galvą, vaikščioti po Vilniaus gatves ir ieškoti jose įkvėpimo. Vilniaus Senamiestis tradiciškai įkvėpdavo ir iš kaimų į Vilnių suplūdusius studijuoti literatus. Net ir šiomis dienomis besidomintieji Vilniaus gatvių istorija gali šia tema rasti įvairios literatūros.
Įrodymas, kad Vilnius tebekvepia ir jaunosios kartos žmonėms, yra neseniai Vilniaus „Knygų mugėje“ pristatyta knyga „Vilnius 37°C. Gatvių knyga“. Tai jaunimo žurnalo „Pravda“ rubrikoje „Kvartalas“ spausdinta medžiaga, surinkta į atskirą leidinį. Tai visiškai subjektyvus žvilgsnis į Vilniaus gatves, parašytas ir nupieštas jaunų žmonių, ne vieną dieną praleidusių Vilniaus gatvėse ir iššniukštinėjusių įvairiausių detalių.
Nors knyga skirta tiems, kurie Vilniaus Senamiesčiui jaučia sentimentą, joje nėra daug tikros faktinės medžiagos (nors šiek tiek jos yra). Tai nostalgija daugeliui pasiilgto, bohemiškai laisvo Vilniaus, neturinčio brangių drabužių parduotuvių su moderniais vitrinų stiklais ir automobilių grūsčių.
Šia tema tarp knygų galima rasti ir solidų leidinį, kuris taip ir vadinasi „Vilniaus gatvės“. Jo autorius – Vilniaus etinės veiklos centro koordinatorius Antanas Rimvydas Čaplinskas. Jis ne tik kuria Vilniaus gatvėms pavadinimus, bet ir rašo esė, įkvėptas neišsemiamos Vilniaus gatvių istorijos.
Gatvių mįslės
Kaip jau minėta, senais laikais namai turėjo ne numerius, o vardus, dažniausiai jų savininkų. Vėliau šie vardai galėjo būti suteikti ir gatvėms. Viena iš tokių – Švarco gatvė Vilniuje, netoli Prancūzijos ambasados. Daugeliui kyla klausimas, kas gi tas paslaptingasis Švarcas. Pasirodo, tai vokiečių kilmės amatininkas, plytų degėjas, kuris šioje gatvėje turėjo namus. XVII a. viduryje įsigytą pastatą jis suremontavo ir 1699 m. pardavė netoliese įsikūrusiai Vilniaus akademijai (dabar – Vilniaus universitetui).
Panašios kilmės yra ir siauriausia Vilniaus gatvė – S. Skapo gatvė. Stanislovas Skapas, karališkasis sekretorius, šioje vietoje įsigijo namus ir savo vardu pavadino visą gatvę. Nepriklausomybės laikais senasis pavadinimas buvo grąžintas.
Daug žmonių žino, kad V. Šopeno gatvė pavadinta visai ne garsiojo lenkų kompozitoriaus vardu. Tačiau yra ir tokių, kuriems vienodai nepažįstamas nei Frederikas Šopenas, nei Vilhelmas Šopenas – XIX a. čia gyvenęs II gildijos pirklys, mecenatas, miesto Dūmos narys, miesto tvarkymo komisijos narys. Jis buvo „Šopeno“ (vėliau „Tauro“) alaus daryklos steigėjas ir savininkas.
XIX a. viduryje Vilhelmas Šopenas įsigijo didelius žemės sklypus būsimosios geležinkelio stoties rajone. Vėliau, 1891 m., jis miestui padovanojo sklypą, reikalingą gatvei per jo valdas nutiesti, ir iš dalies finansavo jos įrengimą. Ši gatvė tapo žinoma mecenato V. Šopeno vardu, kuris oficialiai jai buvo suteiktas 1899 m.
Vakarų šalyse būsto ieškantys ir galintys rinktis žmonės atsižvelgia ne tik į gyvenamosios vietos prestižą – jiems svarbus ir vadinamasis „gražus adresas“. Ši sąvoka apima ne tik gyvenamąjį rajoną, bet ir gatvės pavadinimo skambesį bei reikšmingumą, net namo numerį. Juk jei namo numeris, pavyzdžiui, 239-asis, akivaizdu, kad jis yra labai ilgos gatvės gale...
Iš adreso galima daug ką suprasti. Nors daugelis tiesiog džiaugiasi turėdami kur gyventi, kai kurie žmonės nėra patenkinti savo gatvės pavadinimu arba juo nesidomi. Kalbant apie „gražius adresus“, daugelis tikriausiai prisimena istoriją, kai vienos gatvelės gyventojai smarkiai pasipriešino sumanymui pavadinti jų gatvę Gaidžių vardu – nors iš tiesų toje nuošalioje vietoje rytais tikrai giedodavo gaidžiai...
2008-aisiais, per didžiausią būsto pirkimo bumą, viena bendrovė atliko apklausą, siekdama išsiaiškinti, kokie gatvių pavadinimai gyventojams labiausiai patinka ir nepatinka. Paaiškėjo, kad žmonėms nepatinka ne tik Gaidžių ar Vištų, bet ir „daržoviniai“ gatvių pavadinimai, pavyzdžiui, Agrastų.
Ne itin mėgstama ir Juodojo kelio gatvė – nors iš tiesų tai istorinis pavadinimas, susijęs su tuo, kad šiuo keliu kadaise buvo vežamos laidoti maro aukos. Vis dėlto Antakalnyje esanti Anapilio gatvė didelio nepasitenkinimo nekelia – galbūt dėl to, kad rajonas laikomas prestižiniu, arba tiesiog todėl, kad pats žodis „Anapilis“ skamba gražiai. Visgi visoje Lietuvoje šis pavadinimas dažnai siejamas su laidojimo namais. Ne taip seniai Vilniaus savivaldybė sugrąžino istorinį pavadinimą Valakampiuose esančiai Elniakampio gatvei – sovietmečiu ji kažkodėl buvo pervadinta į Velniakampio gatvę.
Jau minėjome, kad Verkių rajono gatvėms suteikti pagoniškų dievų ir deivių vardai, tačiau ne viskas yra taip aišku, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Pavyzdžiui, kas yra Junda? Pasirodo, tai gana siaurai specializuota karo deivė, kurios kariai šaukdavosi, kai pavėluodavo į mūšį.
Kitas įdomus pavyzdys – Bubilas, kuris taip pat turi savo vardu pavadintą gatvę Verkiuose. Jis yra medaus ir bičių dievas, taip pat vaisingumo ir vyriškos jėgos simbolis. Dėl šios priežasties daugelis gyventojų galbūt nebūtų patenkinti savo adreso reikšme, jei tik labiau pasidomėtų, kokioje gatvėje gyvena.
Jei tektų rinkti gražiausią Vilniaus gatvę, tikriausiai rinkimus laimėtų Karaliaus Šulinio gatvė. Tačiau gyventi joje – ne kiekvienam, nes ji yra netoli Salininkų, privačių namų kvartale.
Vis dėlto Vilniaus gatvių grožis, jų įvairovė ir įdomumas priklauso visiems miestiečiams. Belieka tik pakelti akis nuo grindinio, nors ir jo akmenys gali daug papasakoti apie šimtmečius besitęsiančią Vilniaus istoriją.
2011 m. kovo 16 d.
Savaitė, 2011
|
|
