Arūnas MARCINKEVIČIUSKultūros paveldas -
Varniai
Būnant Varniuose, būtinai reikėtų apsilankyti seniausiuose
šio istorinio miestelio statiniuose. Vienas iš jų - Varnių
katedra, pastatyta 1691 metais. Dabar tai Šv. Petro ir Šv.
Pauliaus parapinė bažnyčia. Lankytojų dėmesio verti ir Žemaičių
kunigų seminarijos rūmai (1770 m.), vyskupo M. Valančiaus
rezidencija bei skverelis su paminklu vyskupui. Neaplenkite ir
Šv. Aleksandro parapinės bažnyčios, pastatytos dar Vytauto
Didžiojo rūpesčiu 1413-1416 metais.
Nors Varnių istorija prasideda daug anksčiau ir siekia
ankstyvąjį akmens amžių. Pirmieji žmonės prie Biržulio ir Lūksto
ežerų kūrėsi 8 000 m. pr. Kristų. Atlikus kasinėjimus Biržulio
ežero baseino zonoje, rasta net apie 50 akmens amžiaus
gyvenviečių, stovyklų, kapinynų.
Čia rastas ir vienas įspūdingiausių senųjų kapų visame Rytų
Pabaltijyje - Donkalnio žynio kapas, datuojamas 5 000 m. pr. Kr.
Minėtini ir mezolito laikotarpio kapai Spigino rage. Šiam
kompleksui suteiktas Pabiržulio archeologinio draustinio
statusas.
Iš priešistorinių laikų peršokime į mūsų valstybės
viduramžius. Kažkodėl Varniuose (o ne Telšiuose ar Raseiniuose)
paties Vytauto nurodymu po žemaičių krikšto buvo įkurtas
Žemaičių vyskupystės centras. Tad minėtasis miestelis XV-XIX a.
buvo ir tikras miestas, ir visos Žemaitijos kultūros bei
ekonominis centras. Čia gyveno, mokėsi ir dirbo daug
Lietuvos kultūrai nusipelniusių žmonių: vyskupas Merkelis
Giedraitis (parašęs pirmąjį religinį istorinį veikalą Žemaičių
vyskupija"), žinomas kanauninkas Mikalojus Daukša (pirmiausia
garsus savo Postile"), lenkiškai rašęs istorikas bei poetas
Motiejus Strijkovskis, mūsų lietuvių poetai Antanas Strazdas,
Antanas Vienažindys, Antanas Baranauskas ir istorikas Simonas
Daukantas, padėjęs mokslinius lietuvių istoriografijos pamatus.
Šių ir kitų žmonių dėka Varniai tapo vienu svarbiausių lietuvių
kultūros centrų.
Be abejo, negalima nepaminėti ir čia gyvenusio vyskupo
Motiejaus Valančiaus bei jo visuomeninės bei kultūrinės veiklos.
Juk jis - pirmasis vyskupas iš mužikų": iki tol tik iš
bajoriško luomo kilę dvasininkai galėdavo užsidėti vyskupų mitrą
ir paimti į rankas vyskupo lazdą (iki pat M. Valančiaus Žemaičių
vyskupais paeiliui tapdavo tik kunigaikščių Giedraičių giminės
atstovai). Ir jei ne 1863 m. sukilimas, kai jo malšintojas -
korikas Michailas Muravjovas - įsakė vyskupui keltis arčiau jo,
į Kauną, M. Valančius savo ganytojiška veikla iki pat gyvenimo
pabaigos būtų ir toliau garsinęs šį miestą.
Tačiau Varnių regioninis parkas - tai ne vien Varniai. Parko
teritorijoje stūkso didingiausi Žemaitijos piliakalniai (jų yra
net 13), menantys kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikus.
Žymiausi iš jų - Medvėgalis (234,5 m aukščio), Girgždutė (228
m), Šatrija (228 m), Moteraitis (218 m), Sprūdė (216 m).
Būtinai aplankykite ir Biržuvėnus. Tai viena seniausių
Žemaitijos gyvenviečių, minima dar 1253 m. kryžiuočių kronikose.
XV a. čia buvo įkurtas stambus karališkasis dvaras, valdomas
karaliaus vietininko. Vėliau dvaras perėjoj privačias rankas.
Prieš 200 metų dvaras perstatytas. Jame įkurtas etnografinis
muziejus. Iki šiol sodyba išlaikė pirminę dvaro laikų planinę
struktūrą. Dvaro teritorijoje yra 6 sakralinės bei mitologinės
vietos: koplytstulpis su išdrožta šventojo Roko skulptūrėle,
Gorskių šeimos kapinės, Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių
kapinės, medinis skenduolių kryžius, Biržuvėnų piliakalnis,
šaltinis Laumės pėda.
Sakralinės architektūros paminklų - kryžių, koplytėlių,
koplytstulpių - gausu visame parke. Savitos medinės
architektūros statiniai: Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčia
(pastatyta 1771 m.), Pavandenės Šv. Onos (1802 m.), Janapolės
Šv. Mykolo arkangelo (1776 m.) ir Luokės Visų Šventųjų bažnyčios
(1774 m.). Ant Gludo ežero kranto (ne kapinėse) yra išlikusi
įdomi dvarininkų Sakelių kapavietė - mauzoliejus.
Po parko gamtą pasižvalgius
Žvalgytis Varnių regioniniame parke tikrai yra kur: čia
įkurtas Stervo gamtinis rezervatas ir net 33 draustiniai. Visų
pirma, pabuvokime prie Biržulio ežero. Pasirodo, čia galime
atsekti visą mūsų tautos... priešistorę. Tai liudija archeologų
radiniai, siekiantys net 10 tūkst. m. O tai - pirmieji žmonių
visoje Lietuvoje apskritai pasirodymo pėdsakai.
Spigino rage (Biržulio ežero pakrantė) rastos mezolito
stovyklos liekanos, aptikta didelė titnago dirbinių kolekcija.
Čia gyvenę žmonės savo mirusiuosius laidojo Spigino salos
kalvoje. Šie kapai yra seniausi akmens amžiaus žmonių -
medžiotojų ir žvejų kapai Lietuvos teritorijoje ir vieni iš
seniausių Rytų Pabaltijyje.
Apie Biržulio ežerą, koks jis buvo žuvingas, kokia čia buvo
paukščių gausybė, senieji šių vietų gyventojai, žvejai pasakoja
neįtikėtinas istorijas. Anksčiau ežeras tiesiog viręs nuo žuvų
gausumo ir vadintas ne Biržuliu, o Viržuviu, todėl ir šiauriniam
ežero pakraštyje įsikūrusio miestelio Janapolės senasis
pavadinimas buvo Viržuvėnai.
Buvęs vienu didžiausių ir turtingiausių Lietuvos ežerų (iki
800 ha ploto), Biržulis netikėtai tapo savanaudžio žmogaus"
auka. Šiandien jį turime smarkiai nusekinta (apie 120 ha,
vidutinis gylis nesiekia 1 m), tačiau vis dar gyvą dėl jo paties
galių - vandeningų šaltinių.
Stervo gamtinis rezervatas (777 ha ploto) apima Stervo ežerą
ir jį supančius pelkynus bei miškus.
Rezervatas - griežčiausią apsaugos statusą turinti saugoma I
teritorija, todėl čia uždrausta | bet kokia žmogaus ūkinė veikla
(miško kirtimas, medžioklė, žvejyba, uogavimas ir grybavimas).
Lankytis Stervo gamtiniame rezervate galima tik mokslinių tyrimų
ir stebėjimų bei mokomaisiais tikslais, susitarus su Varnių
regioninio parko direkcija.
Lūksto ežeras garsus tuo, kad vienintelis visoje Lietuvoje
iki šiol į krantą išmeta gintarą. Kiekvienas, apsilankęs ežero
Gintarų įlankoje, gali susirasti gintaro gabalėlių. Iki šios
įlankos iš pagrindinės Lūksto ežero stovyklavietės veda Gintarų
takas. <
Sietuvos pelkėse yra kūlgrinda - slaptas, akmenimis grįstas
kelias per pelkę. Apie kūlgrindą - žmogaus rankų kūrinį
-Česlovas Kudaba rašė: Sietuvos kūlgrinda - didis mūsų
krašto archeologinis paminklas. Ne veltui (...), pasakojama, jog
tai iš seniai, kai gyveno čia milžinai. Tai jų darbas. Šiaip ar
taip, gręžinių duomeni mis, Sietuvos pelkės gylis 5-7 m.
Kiek akmenų tekę paskandinti darant tą akmens taką!" I
Šiandien yra išaiškintos 3 kūlgrindos atkarpos. Pirmoji eina
per patį Sietuvos upelį. Jos ilgis - 250 m, plotis - 8 m (per
patį upelį iki - 20 m). Kitos dvi eina per gretimas
pelkes, jų ilgis - 150 ir 60 m, plotis 3-4 m. Per
vaizdingiausias tyvuliuojančio Paršežerio apylinkes ves
jau baigiamas įrengti pažintinis pėsčiųjų takas. Jo ilgis - net
apie 15 km (pradžia - Poežerės poilsiavietėje). Einant
šiuo mediniu pažintiniu taku, bus galima susipažinti su
aukštapelkės ir žemapelkės biocenozėmis, vaizdinga kalvotąja
Žemaitija, Paršpiliu, Milžinų maudykla ir, žinoma, prabristi
kūlgrinda (tuomet patartina pasiimti prastesnius drabužius arba
turėti kuo persirengti).
Visai šalia Varnių miesto plyti Debesnų pelkė, kurioje
įrengtas 165 m ilgio botaninis takas. Eidamas juo gali
susipažinti su pelkės augalija, pasigrožėti gamta, pamatyti
Varnių bokštus iš neįprastos pusės.
Netoli Pavandenės yra Sklepkalnis, anot tyrinėtojų, buvęs
senojo politinio administracinio centro kulto vieta -
Alkakalnis, kurį galima priskirti kovų su kryžiuočiais ir
kalavijuočiais laikotarpiui. Čia, stačiašlaitėje Gludo ežero
pakrantėje, 1904 m., mirus dvaro šeimininkui Leonardui Sakeliui,
jo sūnus Zigmantas Sakelis buvo įrengęs šios šeimos mauzoliejų.
Tada į jį iš kelių vietų buvo perkelti kitų Sakelių ir anksčiau
dvarą valdžiusių Danilavičių palaikai.
Vembūtų piliakalnis yra mažo upelio, vietinių
gyventojų vadinamo Geruliuku, tekančio iš Domanto pelkių,
kairiajame krante. Piliakalnio plotas 1,3 ha. Nuo 2000 metų
žvalgant teritoriją pastebėta ganėtinai gerai išlikusių buvusių
įtvirtinimų ir kitos paskirties objektų liekanų 50 ha plote
aplink piliakalnį. Visoje teritorijoje aptinkamos gausios
skaldytų akmenų eilės, kurios aiškiai pažymi buvusių užtvarų
vietas. Pilies ir gyvenvietės įtvirtinimų kompleksą sustiprino
iš visų pusių šią teritoriją juosiantys vandens telkiniai -
upės, ežerai ir pelkės.
Tokios gamtinės sąlygos pilį darė sunkiai prieinamą. Manoma,
kad čia galėjo būti Žemaičių kunigaikščio Vykinto
miestas-tvirtovė. Nuo 2001 m. piliakalnį ir jo papilio
teritoriją pradėta tvarkyti organizuojant Didžiąsias žemaičių
talkas. 2003 m. Žemaičių muziejus Alka" surengė archeologinę
žvalgomąją ekspediciją. Buvo iškasta ir ištirta 13 šurfų
(bendras plotas 35,4 m2). Atlikti tyrimai rodo, kad papilio
teritorijoje esama gana senos praeities liekanų. Rastos
lipdytinių puodų šukės, datuojamos m. e. I tūkstantmečio IV-VIII
a., taip pat aptiktas titnago skaldytinis ir skeltė, verpstukas,
akmuo trintuvas.
Šatrija - viena iš gražiausių Žemaitijos kalvų, apipinta
padavimais, sena kaip ir visa Žemaičių žemė. Vietiniai žmonės
pasakoja, kad kartą ėjęs milžinas, prisipylęs kišenes žemės, ir
pavargęs. Tada jis atsigulęs pailsėti ir užmigęs, o pelės jo
kišenes pragraužusios. Milžinas atsibudęs, pamatęs kad jo
kišenės kiauros, labai supykęs ir sušukęs: Ak, jūs, nenaudėlės,
kaip duosiu su šatra!" Iš čia ir kilęs Šatrijos pavadinimas.
Visu savo didingumu lankytojus pasitinka Medvėgalis. Šiame
archeologiniame komplekse įrengta 4 km pasivaikščiojimo takų.
Jais einant galima pamatyti kalvyną iš visų pusių, o užkopus į
viršų apžvelgti įspūdingą Žemaitijos kraštovaizdį. Pro šį
kompleksą veda Aukštagirės pažintinis pėsčiųjų-dviratininkų
takas. Keliaudami šiuo taku aplankysite Požemės gyvenvietę,
kurioje stovi Kristaus Atsimainymo medinė bažnyčia, Skroblyną,
Miltų kalną, Laumėkalnį, Bilionių piliakalnį, Aukštagirės kalną,
ant kurio įrengtas 14 m apžvalgos bokštas. Kartuvių kalną,
Gulbių kaimą, kuriame gimęs etnologas Norbertas Vėlius, ir
grįšite į Paršežerio stovyklavietę.
Netoli Vembūtų kaimo, Geruliuko upelio kairiajame
krante, stūksto Vembūtų akmuo - garsus tuo, jog jame
įžvelgiamas žmogaus portretas. Iki šiol taip ir neaišku, ar tai
gamtos, ar žmogaus rankų kūrinys. 2006 m. grupė mokslininkų
atliko specialius šio akmens tyrimus, tačiau vieningos nuomonės
neprieita. Jeigu ekspertai būtų kategoriškai patvirtinę, kad
matomą akmenyje veidą bandė kalti žmogus, tai būtų didžiulė
sensacija. Deja, to dar teks palaukti, o akmuo išvežtas atgal ir
pastatytas savo pirminėje vietoje - Vembūtų piliakalnio
prieigose. Ekspertai pasiūlė atlikti išsamius tyrimus toje
vietoje, kur be šito akmens stovi dar ne vienas vertas dėmesio
akmuo. Galbūt bendras archeologų, istorikų, mokslininkų darbas
ateity išaiškins tikrąją tiesą, kurios taip nekantriai laukia
mūsų krašto praeitimi besidomintys piliečiai.