|
|
Apie šv. Jonų bažnyčios varpinę
Laimius STRAŽNICKAS
 XVI–XIX amžiais statytas Vilniaus universiteto architektūrinis kompleksas – išskirtinis UNESCO saugomo Vilniaus senamiesčio objektas. Jį sudaro šešiolika pastatų ir trylika įvairaus dydžio kiemų, kuriuose persipina gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo architektūros stiliai. Ryškiausias šio ansamblio akcentas – Šv. Jonų bažnyčios bokštas. 68 metrų aukščio plytų mūro varpinė yra aukščiausias Vilniaus senamiesčio pastatas, savo dydžiu prilygstantis dešiniajame Neries krante stovintiems dangoraižiams. Tačiau ilgus metus varpinė buvo užrakinta ir neprieinama lankytojams. Mokslininkai apskaičiavo, kad dar 50 metų be priežiūros, ir šis vertingas paveldo objektas sunyktų negrįžtamai.
Būtų sunykusi... Tačiau įspūdingai varpinei atgimti padėjo 2007–2013 metų Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų parama. Ūkio ministerija skyrė 4,74 mln. Lt varpinės sutvarkymui ir pritaikymui turizmo reikmėms. Po daugiau nei metus trukusių darbų apleista varpinė tapo nauju traukos objektu sparčiai augančiam turistų srautui Vilniuje.
Beje, Šv. Jonų bažnyčios varpinės tvarkybos projektas buvo įvertintas „Europos burių“ nominacijoje „Už turiningą laisvalaikį“. Šie apdovanojimai skiriami geriausiems už ES lėšas įgyvendintiems projektams.
Vėl skamba varpas
Dauguma istorikų linkę manyti, kad Šv. Jonų bažnyčios varpinė iškilo po 1571 metų, kai bažnyčia buvo perduota jėzuitams. Nustatyta, kad dabartinės varpinės vietoje stovėjo masyvus XV amžiaus pastatas, greičiausiai skirtas gynybai, o pirmojo varpinės aukšto mūras atsirado tuo pat metu, kai vyko antrasis bažnyčios statybos etapas. Ant senojo pastato pamatų ir pirmojo aukšto mūrų 1610–1615 metais buvo pastatyta naujoji varpinė.
1732 metų birželio 2 dieną kilęs Vilniaus gaisras sunaikino ir varpinę. 1741–1743 metais, pagal garsaus Vilniaus baroko architekto Jono Kristupo Glaubico parengtą projektą ir jam pačiam vadovaujant, buvo atlikti pagrindiniai rekonstrukcijos darbai.
1774 metų inventoriuje varpinė aprašoma tokia, kokią matome dabar. Visuose keturiuose šeštojo aukšto languose kabėjo varpai, o varpas šiauriniame lange tebekabo iki šiol.
Istoriniuose šaltiniuose galima rasti žinių, kad minint Vilniaus universiteto 250 metų sukaktį, 1828 metų birželio 24 dieną buvo iliuminuoti suremontuoti universiteto rūmai, o Šv. Jonų bažnyčios varpinėje grojo muzikantai. 1837-ųjų vasarą, laukiant atvykstančio caro Nikolajaus I, policija įsakė nubalinti Šv. Jonų bažnyčios sienas ir apšviesti varpinę.
Per Pirmąjį pasaulinį karą, vokiečiams priartėjus prie Vilniaus, Rusijos armija išsivežė varpus.
1955–1957 metais bažnyčia ir varpinė buvo restauruotos. Tuomet į varpinės bokštą buvo įkeltas žymaus Vilniaus varpų meistro Jono Delamarso 1675 metais nulietas žalvarinis varpas. Manoma, kad šį varpą Šv. Mykolo bažnyčiai užsakė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pakancleris Kazimieras Sapiega. Uždarius bažnyčią 1888-aisiais, varpas buvo perkeltas į Rasų kapinių koplyčią, iš kurios vėliau atsidūrė restauruotoje Šv. Jonų bažnyčios varpinėje.
Pradedant ir užbaigiant studijų metus, per įvairias iškilmes ar sulaukus garbingų svečių iš užsienio, virš senamiesčio stogų pasklinda šio varpo dūžiai.
Varpinėje - Fuko švytuoklė
Šiuo metu bene didžiausias minėto architektūrinio ansamblio traukos objektas – Šv. Jonų bažnyčios varpinė, suteikianti galimybę iš aukštai pasigrožėti nuostabia Vilniaus senamiesčio panorama, kurioje atsiveria žymiausi architektūros paminklai. Birželio pradžioje duris atvėrusioje varpinėje jau per pirmąjį mėnesį apsilankė 5,5 tūkst. turistų.
Įžengus į varpinės vidų, vis dar galima pamatyti triūsiančius darbininkus, todėl tikėtina, kad netrukus čia atsiras dar daugiau akiai malonių elementų. Ateityje planuojama rūsio patalpose įrengti suvenyrų parduotuvę. Kadangi architektūrinį ansamblį aplanko daug užsienio turistų, nedidelė ekspozicija juos supažindins su universiteto įkūrimo istorija, čia dirbusiais garsiais pasaulio mokslininkais bei universiteto auklėtiniais, pelniusiais pasaulinę šlovę mokslo srityje.
Jau dabar antrajame varpinės aukšte galima pamatyti unikalų objektą – Fuko švytuoklę, demonstruojančią, kaip Žemė sukasi aplink savo ašį. Idėja įrengti švytuoklę kilo projekto vadovui, architektui Gintautui Pameneckiui ir Vilniaus universiteto atstovams. Jos montavime daug prisidėjo fizikos profesorius Juozas Vidmantas Vaitkus. Pasak jo, vienintelė šalyje Fuko švytuoklė padidins varpinės, kaip lankytino objekto, unikalumą. Tokios švytuoklės įrengtos šešiolikoje Europos valstybių.
Nuo specialios pakylos galima stebėti, kaip siūbuoja švytuoklė – kaip keliasdešimties kilogramų rutulys, pakabintas ant plono lyno virš marmurinio ciferblato, juda ratu. Per dieną siūbuodamas rutulys keičia savo padėtį, taip įrodydamas, kad Žemė sukasi aplink savo ašį.
Į varpinės viršūnę veda 193 laiptai,
tačiau pritaikant pastatą turizmui buvo įrengtas modernus stiklinis liftas. Juo kylant į 45 metrų aukštyje esančią apžvalgos aikštelę galima grožėtis varpinės interjeru. Viena didžiausių jo vertybių – glazūra, susidariusi ant vidinių bokšto sienų per gaisrą, kai nuo didelio karščio lydėsi plytos.
Užkopus autentiškais mediniais laiptais į apžvalgos aikštelę, atsiveria pritrenkiantys senamiesčio ir neaprėpiamų Vilniaus tolių vaizdai – tarsi iš paukščio skrydžio.
Varpinės viršų juosia baliustrada su dekoratyvinėmis vazomis, o ją dengia įmantrus kupolinis stogas. Virš jo iškilęs geležinis 6,2 metro aukščio kryžius, nukaltas XVIII amžiaus antrojoje pusėje.
Atgimusi Šv. Jonų bažnyčios varpinė – ne tik išsaugotas vertingas istorijos, kultūros ir architektūros objektas, bet ir įspūdžių ištroškusiems turistams skirtas traukos centras.
savaitė nr.29, 2011
|
|
