XVI - XXI a.

Nugrimzdęs tyloje Labanoras

Laimius STRAŽNICKAS

Labanoro giria – nepaprastas miškas. Per kelis Aukštaitijos rajonus besidriekianti giria yra pati didžiausia Lietuvoje – ji užima net 48 000 ha plotą. Gamtinėmis vertybėmis turtingas regionas jau seniai vilioja miesto triukšmo išvargintus žmones – jie noriai įsirengia vilas miško apsuptyje, o aktyvaus poilsio mėgėjai organizuoja ekoturistinius žygius. Nakvynei palapinėse įrengta keliolika stovyklaviečių paežerėse, taip pat veikia daugiau kaip dešimt poilsio namų ir kaimo turizmo sodybų, o Labanore įsikūręs jaukus viešbutis.

Pačiame Labanoro girios viduryje paskendęs senas jaukus Lietuvos miestelis – Labanoras. Kadaise jis garsėjo Labanoro dūdmais – muzikos instrumentais, gamintais iš jaučio odos dūdmaišio, medinio pūtiklio ir dviejų birbynių. Miestelis taip pat buvo žinomas dėl dainų, geros kokybės naminukės, didelio turgaus ir daugybės krautuvėlių. Žmonės nuo seno vertėsi medžiokle, žvejyba, drevine bitininkyste, uogaudavo ir grybaudavo. Šiandieninis, vos šimtą gyventojų turintis Labanoras atgyja vasarą, kai čia suvažiuoja gamtos, tyro oro ir ramaus poilsio išsiilgę žmonės.

Labanoro regioninis parkas išsiskiria kraštovaizdžio įvairove, nepaprastai gausia augalija ir gyvūnija. Jame tyvuliuoja net 285 ežerai. Parke gyvena briedžių, vilkų, lūšių.

Labanoro miestelyje akį patraukia išlikę tradiciniai statiniai – gyvenamieji namai su ūkiniais pastatais, o ypač XIX a. pradžios Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios ansamblis, kurį sudaro medinė bažnyčia, varpinė, vartai, buvusios klebonijos ūkiniai pastatai.

Pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta 1522-aisiais. Dabartinė iškilo 1820 m., anot senųjų Labanoro gyventojų, stebuklingoje vietoje, kur anksti rytą žmonės rado ant aukšto kalno stebuklingos jėgos perkeltus bažnyčios statybai skirtus medinius rąstus ir ant aukštos karties iškeltą Šv. Marijos paveikslą. Nuo to laiko rugsėjo 8-oji pradėta švęsti kaip Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo diena, vadinama Labanorine.

Istoriniuose šaltiniuose Labanoras minimas nuo 1373-iųjų. 1387 m. Labanoras ir jo apylinkės Jogailos buvo atiduoti Vilniaus vyskupui aukštaičių pakrikštijimo ir Vilniaus vyskupijos įsteigimo proga. Vyskupijai Labanoras priklausė iki XIX amžiaus. Pasakojama, kad dvasininkai nesugyveno su dvaro savininkais. Tad miestelio dalis su bažnyčia buvo vadinama Kunigiškiais, o kita – Dvariškiais. Kiekviena miestelio dalis turėjo savas kapines – jos tebėra ir šiandien.

XIX a. pabaigoje Labanore gyveno Petrauskų šeima, kurioje augo būsimas kompozitorius Mikas Petrauskas (1873–1937) ir dainininkas Kipras Petrauskas (1885–1968). Šeimos galva Jonas Petrauskas buvo bažnyčios vargonininkas, vėliau jį pakeitė sūnus Mikas.

Daugiau