XVI - XXI amžius

 

 

 

Nugrimzdęs tyloje Labanoras

Laimius STRAŽNICKAS

Labanoro giria - nepaprastas miškas. Per kelis Aukštaitijos rajonus besidriekianti giria yra pati didžiausia Lietuvoje - ji užima 48 000 ha plotą. Gamtinių vertybių kupinas regionas jau Merge!ės Marijos gimimo bažnyčios ansamblis seniai vilioja miesto triukšmo išvargintus žmones - jie miškų apsuptyje noriai įsirengia vilas, o aktyvaus poilsio mėgėjai organizuoja ekoturistinius žygius. Nakvynei palapinėse yra įrengta keliolika stovyklaviečių paežerėse, taip pat yra daugiau kaip dešimt poilsio namų ir kaimo turizmo sodybų, jaukus viešbutis Labanore.

Pačiame Labanoro girios viduryje paskendęs senas jaukus Lietuvos miestelis - Labanoras. Jis kadaise garsėjo Labanoro dūdomis, daromomis iš jaučių odos dūdmaišio, medinio pūtiklio ir dviejų birbynių, taip pat dainomis, geros kokybės naminuke, dideliu turgumi, viliojo begale krautuvėlių. Žmonės nuo seno vertėsi medžiokle, žvejyba, drevine bitininkyste, uogaudavo ir grybaudavo. Šiandienis vos šimtą gyventojų turintis Labanoras atgyja tik vasarą, kai čia suvažiuoja gamtos, tyro oro ir gero poilsio išsiilgę piliečiai.
Labanoro regioninis parkas išsiskiria kraštovaizdžio įvairove, nepaprastai gausia augalija ir gyvūnija, jame tyvuliuoja 285 ežerai. Parke gyvena briedžių, vilkų, lūšių.

Labanoro miestelyje akį patraukia išlikę tradiciniai statiniai - gyvenamieji namai su ūkiniais pastatais, o ypač XIX a. pradžios Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios ansamblis, kurį sudaro medinė bažnyčia, varpinė, vartai, buvusios klebonijos ūkiniai pastatai.

Pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta 1522-aisiais. Dabartinė iškilo 1820 m., anot senųjų Labanoro gyventojų, stebuklingoje vietoje, kur anksti rytą žmonės rado ant aukšto kalno stebuklingos jėgos perkeltus bažnyčios statybai skirtus medinius rąstus ir ant aukštos karties iškeltą Šv. Marijos paveikslą. Nuo to laiko rugsėjo 8-oji pradėta švęsti kaip Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo diena, vadinama Labanorine.

Istoriniuose šaltiniuose Labanoras minimas nuo 1373-iųjų. 1387 m. Labanoras ir jo apylinkės Jogailos buvo atiduoti Vilniaus vyskupui aukštaičių pakrikštijimo ir Vilniaus vyskupijos įsteigimo proga. Vyskupijai Labanoras priklausė iki XIX amžiaus. Pasakojama, kad dvasiškiai nesugyveno su dvaro savininkais. Tad miestelio dalis su bažnyčia buvo vadinama Kunigiškiais, o kita - Dvariškiais. Kiekviena miestelio dalis turėjo savas kapines - jos tebėra ir šiandien.

XIX a. pabaigoje Labanore gyveno Petrauskų šeima, kurioje augo būsimasis kompozitorius Mikas Petrauskas (1873-1937) ir dainininkas Kipras Petrauskas (1885-1968). Šeimos galva Jonas Petrauskas buvo bažnyčios vargonininkas, vėliau jį pakeitė sūnus Mikas.

Daugiau

savaitė nr, 49, 2009 m. gruodžio 2 d.

 

Psl. 70