|
Nugrimzdęs tyloje Labanoras
Laimius STRAŽNICKAS
Labanoro
giria - nepaprastas miškas. Per kelis Aukštaitijos rajonus
besidriekianti giria yra pati didžiausia Lietuvoje - ji užima 48
000 ha plotą. Gamtinių vertybių kupinas regionas jau Merge!ės
Marijos gimimo bažnyčios ansamblis seniai vilioja miesto
triukšmo išvargintus žmones - jie miškų apsuptyje noriai
įsirengia vilas, o aktyvaus poilsio mėgėjai organizuoja
ekoturistinius žygius. Nakvynei palapinėse yra įrengta keliolika
stovyklaviečių paežerėse, taip pat yra daugiau kaip dešimt
poilsio namų ir kaimo turizmo sodybų, jaukus viešbutis Labanore.
Pačiame Labanoro girios viduryje paskendęs senas jaukus
Lietuvos miestelis - Labanoras. Jis kadaise garsėjo Labanoro
dūdomis, daromomis iš jaučių odos dūdmaišio, medinio pūtiklio ir
dviejų birbynių, taip pat dainomis, geros kokybės naminuke,
dideliu turgumi, viliojo begale krautuvėlių. Žmonės nuo seno
vertėsi medžiokle, žvejyba, drevine bitininkyste, uogaudavo ir
grybaudavo. Šiandienis vos šimtą gyventojų turintis Labanoras
atgyja tik vasarą, kai čia suvažiuoja gamtos, tyro oro ir gero
poilsio išsiilgę piliečiai.
Labanoro regioninis parkas išsiskiria kraštovaizdžio įvairove,
nepaprastai gausia augalija ir gyvūnija, jame tyvuliuoja 285
ežerai. Parke gyvena briedžių, vilkų, lūšių.
Labanoro miestelyje akį patraukia išlikę tradiciniai
statiniai - gyvenamieji namai su ūkiniais pastatais, o ypač XIX
a. pradžios Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios ansamblis,
kurį sudaro medinė bažnyčia, varpinė, vartai, buvusios
klebonijos ūkiniai pastatai.
Pirmoji
bažnyčia čia buvo pastatyta 1522-aisiais. Dabartinė iškilo 1820
m., anot senųjų Labanoro gyventojų, stebuklingoje vietoje, kur
anksti rytą žmonės rado ant aukšto kalno stebuklingos jėgos
perkeltus bažnyčios statybai skirtus medinius rąstus ir ant
aukštos karties iškeltą Šv. Marijos paveikslą. Nuo to laiko
rugsėjo 8-oji pradėta švęsti kaip Labanoro Švč. Mergelės Marijos
gimimo diena, vadinama Labanorine.
Istoriniuose šaltiniuose Labanoras minimas nuo 1373-iųjų.
1387 m. Labanoras ir jo apylinkės Jogailos buvo atiduoti
Vilniaus vyskupui aukštaičių pakrikštijimo ir Vilniaus
vyskupijos įsteigimo proga. Vyskupijai Labanoras priklausė iki
XIX amžiaus. Pasakojama, kad dvasiškiai nesugyveno su dvaro
savininkais. Tad miestelio dalis su bažnyčia buvo vadinama
Kunigiškiais, o kita - Dvariškiais. Kiekviena miestelio dalis
turėjo savas kapines - jos tebėra ir šiandien.
XIX a. pabaigoje Labanore gyveno Petrauskų šeima, kurioje
augo būsimasis kompozitorius Mikas Petrauskas (1873-1937) ir
dainininkas Kipras Petrauskas (1885-1968). Šeimos galva Jonas
Petrauskas buvo bažnyčios vargonininkas, vėliau jį pakeitė sūnus
Mikas.
Daugiau
savaitė nr, 49, 2009 m. gruodžio 2 d.
|
|