Herbas iš vokiečių kalbos žodžio erbe paveldėtojas,
įpėdinis, palikimas asmens, šeimos, giminės, organizacijos, valstybės pastovus
ženklas. Svarbiausias herbo atributas herbo skydas su heroldiniu ženklu.
Pirmosios herbų tradicijų užuomazgos siekia XII-XIII a.
Kryžiaus žygių epochą. Iki dantų šarvais apsikaustę riteriai kaip asmens
atpažinimo ženklą ant skydo iškaldavo tam tikrus simbolinius ženklus, papuošdavo
šarvus bei apsiaustus. Šie herbai būdavo perduodami iš kartos į kartą, nes karių
riterių palikuonys didžiavosi protėvių nuopelnais, nekeisdavo jų, nebent už
kokius nors nuopelnus, o taip pat prasižengimus būdavo priversti pakeisti herbo
skydo heroldinį ženklą. Vakarų Europoje herbą paveldėdavo vyriausias sūnus,
jaunesnieji į tėvo herbą turėdavo įvesti tam tikrus pakeitimus.
Į Lenkiją, o iš ten po 1413m. Horodlės unijos į Lietuvą, herbų tradicija atėjo
iš Vakarų Europos, dažniausiai iš Čekijos ir Vengrijos. Manoma, kad tokio
pavidalo Vyčio (nepainioti su LDK herbu Vytis) herbas buvo atneštas iš Vengrijos.
1434m. Lenkijos karalius Jogaila pirmąkart suteikė šį herbą Lelovo vaitui
Mikalojui. Vėliau jis paplito (buvo suteikiamas karalių ar Seimo, perkamas iš
kitų bajorų ir pan.) ir visoje Lietuvos Lenkijos valstybėje.
Heraldikoje žinomos keturios šio herbo atmainos,
besiskiriančios herbo skydo spalva (vienuose aukso, kitose raudona spalva).
Neišlikus žinių apie lietuvių bajorų Vambutų naudoto Vyčio herbo atmainą,
pateiksime labiausiai paplitusios atmainos aprašymą ir herbo pavyzdį. Aukso
spalvos herbo skyde šarvuota, iš žydro debesio išnyranti riterio ranka
laikanti kalaviją. Virš skydą vainikuojančio uždaro šalmo su bajoro karūna kyla
tokia pat kaip skyde šarvuota ranka su kalaviju. Herbas papuoštas juodos spalvos
kaspinais su aukso pamušalu.
Kada šis herbas buvo suteiktas bajorams Vambutams, neišlikus
istoriniams šaltiniams, negalime pasakyti, tačiau XIXa. Telšių ir Šiaulių bajorų
šeimų, pasitvirtinusių savo bajorystę sąrašuose yra nurodyti bajorai Vambutai ir
jų herbas Vytis (Pogonia). Peržiūrint metrikų knygas pavyko nustatyti, kad
Vambutai XIXa, gyveno Luokės, Kuršėnų, Pievėnų, Kantaučių, Varnių, Užvenčio,
Šaukėnų ir kt. parapijose. Genealoginis medis sudarytas pagal surastus Šaukėnų
ir Tytuvėnų Rk. bažnyčių metrikinių knygų įrašų duomenis.
Vambutų giminės protėviu pradininku laikytinas aukštaičių
(Upytės pavieto) kunigaikštis Vembutas Ruškaitis, minimas 1219m. Mindaugo
sutartyje su Volynės kunigaikščiu. Matyt, vėliau šiai giminei praradus politinę
galią, jos nariai atsidūrė paprastų karių, o vėliau bajorų statuse. XIV-XVIIa.
be kitų dvarų Vambutai valdė Vambutų dvarą prie Varnių. Išlikę teisminiai XVIIa.
dokumentai apie jų ginčus dėl šio dvaro ribų su aplinkinių žemių valdytojais
(jie saugomi Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne).
Vyčio herbu žymėjosi šios Lietuvos Lenkijos valstybių bajorų giminės:
Alkimavičiai, Algiminavičiai, Klaikauskai, Kokatorovičiai, Odlanickiai, Papini
di Gambusi, Pelkos, Pliškos, Potiomkinas (suteikta Lenkijos karaliaus 1775 04
10) Sandos, Sudimantai, Švarcai, Vandzonai, Vambutai, Žaleskiai ir kt.
Pagal Tadeusz Gajl
Istorikė Sigita Gasparavičienė
Psl.6.