Didybė šalia Vilniaus
Lietuvoje yra apie tūkstantį dvarų, į kultūros paveldo objektų sąrašą jų
įtraukta apie 600. Nors nevisi dvarai akį pamalonina su išmone tvarkoma aplinka
ar išblizgintais fasadais, pabūti prie jų visuomet smagu, ypač prisiminus jų
istoriją ir pasitelkus fantaziją.
Laimius STRAŽNICKAS
Aplankykime keturias dvarų sodybvietes, esančias netoli Vilniaus. Vienos iš
jų - sutvarkytos ir plačiai atvertomis durimis laukia lankytojų, kitos tokios
galbūt bus tik ateityje.
Ant Galvės ežero kranto
Apsilankymas Užutrakio dvare tikrai neturėtų nuvilti net reikliausių įspūdžių
ieškotojų. Vaizdingoje vietoje Trakuose ant Galvės ežero kranto įsikūrę puošnūs
Tiškevičių dvaro rūmai jau keleri metai sparčiai restauruojami ir dažnai
sukviečia rimto meno gerbėjus. Jeigu tą dieną ir nenumatytas joks renginys
rūmuose, smagu pasivaikščioti po dvaro parką ir duoti peno savo fantazijai.
Užutrakio dvaras kitados užėmė daugiau kaip 600 ha teritoriją, 80 ha iš jų -
sodyba. Užutrakio rūmus 1898-1901 metais pastatydino grafo Juozapo Tiškevičiaus
jauniausias sūnus Juozapas Tiškevičius (1868-1917), po tėvo mirties 1897-aisiais
paveldėjęs Užutrakio dvaro sodybą. Jis buvo pirmasis Užutrakio valdytojas.
Grafas 1897 metais Varšuvoje vedė kunigaikštytę Jadvygą
Svia-topolką-Četvertinską. Jadvyga ir Juozapas karštai mylėjo vienas kitą. Apie
jų meilę liudija tai, kad bažnyčioje jie meldėsi su vienu rožiniu. Vasaras šeima
praleisdavo Užutrakyje, kur priimdavo daug svečių ir giminių, žiemos sezonui
išvykdavo į užsienį: Varšuvą, Paryžių, Vieną.
Šviežiomis spalvomis šiandien tviskantys istoristiniai, turintys neorenesanso
ir neoklasicizmo bruožų rūmai pastatyti pagal lenkų architekto Juzefo Huso
projektą. Interjeras buvo dekoruotas ankstyvojo prancūzų klasicizmo - Liudviko
XVI - stiliumi.
Rūmus supo didelis parkas, įkurtas pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų,
sumanytas kaip vandens parkas su sudėtinga daugiau nei 20 dekoratyvių
tarpusavyje ir su Trakų ežerais sujungta tvenkinių sistema. Čia taip pat
nutiestas jaukus kelių ir pasivaikščiojimo takų tinklas, sukurtos dirbtinių uolų
grupės, sudarančios kalnų peizažo įspūdį. Parką suprojektavo garsus prancūzų
kraštovaizdžio architektas Eduaras Andrė.
Šiandien į Užutrakį dažniausiai patenkame sausumos keliu, kuriuo nesinaudojo
grafo šeima, nes jis buvo skirtas ūkio reikmėms ir pramintas bulvių keliu.
Grafai Tiškevičiai į Užutrakio pusiasalį keldavosi plaustu per Galvės ir
Skaisčio ežerų sąsmauką. Pusiasalio kyšulyje mažame namelyje budėdavo
keltininkas. Kelias, vedantis nuo rūmų keltininko namelio link, vadintas
Kunigaikščių alėja. Keltininko namelis ir prieplauka buvo matomi nuo netoliese
esančios kalvos viršūnėje stovėjusios apskritos pavėsinės - rotondos. Ant
gretimos kalvelės tarp mažų tven-kinukų pastatyta Švč. Mergelės Marijos su
kūdikiu skulptūra. Sovietmečiu pavogtos skulptūros kopija 2007 metais buvo
atstatyta ant išlikusio originalaus postamento. Beveik pusiaukelėje tarp rūmų ir
keltininko namelio sumūrytas didelis dirbtinių uolų masyvas su grota.
Šiandien Užutrakio dvaro aplinką pagyvina atkurtos marmurinės deivių Dianos,
Floros, romėnų medžių nimfų hama-driadžių bei gulinčio vynuogių ir vyndarystės
dievo Bakcho skulptūros, rudens personifikacijos biustas.
Mirus grafui J.Tiškevičiui Užutrakio dvarą paveldėjo jo vyriausias sūnus
Andrius Tiškevičius
(1899-1977). Jis buvo antrasis ir paskutinis Užutrakio valdytojas.
A.Tiškevičius 1939-aisiais pabėgo į Londoną, kur vėliau vedė, tačiau palikuonių
nesusilaukė.
Dvaras, virtęs muziejumi
Netoli Vilniaus esančiame Liubavo kaime yra vienas seniausių Lietuvos dvarų,
įsikūręs vaizdingoje vietovėje prie Gėrėjos upės, dabar vadinamos Žalesa.
Pats romantiškiausias Lietuvos dvaras - Liubavas (pavadinimas greičiausiai
bus kilęs iš slaviškos kilmės žodžio liubov, reiškiančio meilė", šaknies) -
šiandien yra lankomas. Skulptoriaus Gintaro Karoso iniciatyva Liubavo dvaro
malūnas buvo restauruotas ir jame įkurtas muziejus, kuriame pasakojama dvaro
istorija ir demonstruojama autentiška malūno įranga.
Liubavo dvaro malūne, buvusioje malūnininko gyvenamojoje patalpoje, įrengtas
lankytojų centras, o gamybinėse patalpose restauruoti malimo, sijojimo, kruopų
gaminimo įrenginiai.
Liubavo dvaro malūną-muziejų galima aplankyti nuo balandžio 15 iki spalio 31
dienos trečiadieniais-sekmadieniais nuo 10 iki 18 vai. Dėl lankymo darbo
dienomis prieš tai reikėtų susisiekti su Europos parko administracija.
Įtakingiausia Europos paveldo organizacija Europa Nostra" Liubavo dvaro
malūną-muziejų pripažino vienu geriausių Europos kultūros paveldo išsaugojimo
pavyzdžių.
Liubavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas dar XVI a., kai Lietuvos ir
Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas šią valdą paveldėjo iš savo tėvo Žygimanto
Senojo. Tai nutiko apie 1544 metus. Iš išlikusiu dokumentų matyti, kad
čionykštės apylinkės buvo turtingos gamtos išteklių, ypač medienos ir žuvų.
Būtent tokias gėrybes karališkajam Vilniaus dvarui tiekė Liubavas. Čia buvo
įrengti, prižiūrimi ir nuolat atnaujinami žuvivaisai skirti tvenkiniai.
Liubavą valdė kilmingieji -pradedant karališkąja šeima, kunigaikščiu
Mikalojumi Radvila Ruduoju, Golejevskių šeima, politikais
Krišpinais-Kiršenšteinais ir baigiant grafaisTiškevičiais bei talentingaisiais
Slizieniais.
Tikrąjį aukso amžių dvaras išgyveno XIX a., kai jį valdė su Tiškevičiais
besigiminiavusi Sli-zienių šeima. Pirmasis čia Įsikūrė žymus to meto skulptorius
Rapolas Slizienis su žmona Kamile Tiškevičiūte. Po Kamilės mirties dvarą valdė
jos vaikai Valdemaras, Rita bei Gustavas ir anūkas Rapolas Jonas. Iki pat 1940
metų, kai dvarą nusavino sovietų valdžia, čia rezidavo iš tėvo jj paveldėjęs
Gustavo sūnus Rapolas Jonas. Valdant Slizieniams, XX a. pradžioje čia buvo
įkurtas pavyzdinis žirgynas, pastatytas modernus vandens malūnas.
Taigi nors Liubavo dvaro šeimininkai nuolat keitėsi, o kraštą užklupdavo
nelaimės, ši valda iki pat XX a. vidurio išliko Lietuvos istorijai svarbių
asmenų nuosavybe, garsėjo gamtos turtais ir ilgainiui tapo mėgstama šviesių aristokratų,
talentingų kultūros ir meno žmonių rezidencija.
Dvare nakvojo Napoleonas
Kultūros paveldo departamente pasiteiravus, kokius dar dėmesio vertus dvarus
netoli Vilniaus būtų galima aplankyti, mums pasiūlė du: Abromiškių ir
Bartkuškio.
Elektrėnų seniūnijos Abromiškių kaime įsikūrusi dvaro sodyba ir parkas dar
prieš kelerius metus garsėjo jame kilusiu gaisru ir nesutarimais tarp savininkų
(buvo minima ir Editos Mildažytės pavardė) dėl to, ką reikėtų daryti su tuo
dvaru. Šiandien šis kultūros paveldo objektas labiau panašus į statybų aikštelę
- bendrovės Galvės investicija" valdomas dvaras jau kuris laikas yra
restauruojamas.
Pasibaigus restauravimo darbams dvaro sodyboje planuojama įrengti svečių
namus su reprezentacinėmis salėmis. Jeigu viskas seksis, 2014 ar 2015 metais
vietoj pastato-vaiduoklio čia bus veikiantis visuomeninės paskirties centras.
Įvairūs renginiai galės vykti ir parke - jam atgaivinti parengtas parkotvarkos
projektas. Restauravus pagalbinius dvaro pastatus - oficiną, arklides, malūną -
galvojama atidaryti amatų centrą. Elektrėnų savivaldybės pastangomis atstatytame
Abromiškio dvaro svirne įsikūrė bendruomenės namai.
Abromiškių dvarą 1571 metais pastatė Abrahamas Poniatovskis. Būtent iš jo
vardo kildinamas gyvenvietės pavadinimas. XVII a. dvaras priklausė Bychovcų
giminei, XVIIIXIX a. jį valdė prancūzų kilmės grafai de Raesai.
Legenda byloja, kad 1812 m. birželio 27 d. pakeliui į Vilnių Abromiškių dvare
nakvojo Napoleonas.
Įsikūrus turtingiems ir įtakingiems didikams de Raesams dvaras suklestėjo.
Senieji rūmai buvo rekonstruoti klasicizmo stiliumi, atsirado tvenkinys,
įveistas didžiulis sodas ir bitynas. Vasarą dvare vykdavo aktyvus kultūrinis
gyvenimas - buvo rengiami literatūriniai vakarai, vaidinimai, pokyliai. Itin
garsėjo rūmuose sukaupta daugiau nei 20 tūkst. lenkų ir prancūzų klasikų,
istorinių knygų biblioteka, paveikslų kolekcija, turtingas de Raesų ir
Broelių-Pliaterių giminių archyvas. Mat Kazimierai de Raes ištekėjus už grafo
Pranciškaus Pliaterio, Abromiškės tapo Pliaterių nuosavybe. Jie dvarą valdė iki
1937 metų.
Vėliau dvaro rūmus su parku nusipirko bankininkas ir plačiai žinomas meno
kūrinių kolekcininkas Mykolas Žilinskas (1904-1992).
Dauguma dvarą valdžiusių Raesų ir Pliaterių giminės palikuonių amžinam
poilsiui atgulė netoliese esančiose Sabališ-kių kapinaitėse ir čia esančioje
koplyčioje.
Gerokai apgriuvę dvaro rūmai sulaukė šių dienų. 1951-aisiais čia buvo
įkurdinta Vievio ligoninė, vėliau - paštas, felčerių punktas, biblioteka,
meninio apipavidalinimo dirbtuvės, parduotuvė.
Šalia Abromiškių ežero XIX a. pirmoje pusėje buvo įkurtas dvarą apjuosęs
parkas. Jį puošė trys tvenkiniai. Per parką rūmų link veda lenkta alėja. Parke
vyravo vietinių rūšių medžiai. Iš gana gausiai čia augusių augalų šių dienų sulaukė nedaug: paprastieji
kaštonai, paprastosios eglės Ohlendorfii", vakarinės tujos, didžialapės ir
paprastosios liepos, platanalapiai klevai, pilkosios ir kanadinės tuopos...
Buvusios didybės liekanos
Už trijų dešimčių kilometrų nuo Vilniaus Širvintų rajone stūksančiame
Bartkuškio dvare bene didžiausią įspūdį kelia masyvūs vartai. Beje, kas
nuvažiuodavo iki šių savo istorija viliojančių rūmų, likdavo nusivylęs -
garsiojo australo Juozo Petraičio žmonai Giedrai priklausantis dvaras šiandien
stovi pavojingai sunykęs.
Šiaurinėje kaimo dalyje klasicistinio stiliaus dvaro rūmus apie 1845-1855
metus pasistatė grafai Pliateriai. Rūmus juosia parkas. Pagrindinę parko alėją
užbaigia masyvūs trijų arkų vartai su barokiniu frontonu. Dar yra oficina,
spirito varykla, arklidžių liekanos, tvartas, sandėlis.
XIX a. pabaigoje grafaitė Stefanija Pliaterytė ištekėjo už Leono
Vankovičiaus, ir dvaras, kaip jaunosios kraitis, atiteko Vankovičių giminei. Iš
jų 1913 metais dvarą
pirko garsus lenkų advokatas Aleksandras Lednickis (1866-1934), po jo mirties
iki 1939-ųjų dvarą valdė jo sūnus Vaclovas, per karą atsidūręs Londone. Ant
dvaro vartų, kaip manoma, yra vieno iš buvusių jo savininkų advokato Aleksandro
Lednickio herbas, kuriame vaizduojamas riteris. Jo rankose - skydas, nupiešta
strėlės perverta širdis.
Visi valdytojai stengėsi dvarą puoselėti kaip įmanydami. Po 1913 metais
kilusio gaisro Le-dnickiai buvo pasikvietę rusų architektą I. Rylskį, kuris
atnaujino rūmus.
XIX a. pirmoje pusėje prie dvaro buvo įkurtas parkas. Čia gyveno daržininkas,
stovėjo oranžerija. 1938-aisiais iškirsta daug šimtamečių medžių.
Bartkuškio dvaras sovietmečiu buvo restauruotas. Jame veikė technikumas,
kolūkio kontora.
Nors šiandienis vaizdas Bartkuškio dvare greičiau sukels liūdesį nei
pasigėrėjimo džiaugsmą, smalsautojai sako, jog verta čia užsukti, kad pamatytum
buvusios didybės liekanas, kurios nežinia, ar kada vėl džiugins prašmatniai
spindinčiais rūmais.
savaitė nr. 21, 2012 m.