Keliaujant į Dieveniškes

Kalta Stalino pypkė?

... Pažvelgus j Lietuvos žemėlapį, Dieveniškių kraštas atrodo tarsi pusiasalis, įsiterpęs į kaimyninę valstybę. Dieveniškių ir Poškonių seniūnijas beveik iš visų pusių supa Baltarusijos teritorija. Sienos ilgis čia - apie šimtą kilometrų, kurių didesnė dalis eina per miškus. O vieta, kur šios apylinkės jungiasi su pagrindine Lietuvos teritorija, - vos 2,5 kilometro pločio. Todėl šią atkarpą pasieniečiai itin akylai stebi ir įrengė čia kontrolės postą.

Keliaudami po Dieveniškių kraštą, sieną matysime dar ne kartą. Važiuojant Poškonių link pasienio stulpai ir metalinė tvora atsiremia tiesiai į kelią. Asfaltas - dar Lietuvos teritorijoje, o už kelių metrų esanti loma - jau Baltarusijoje.

Kaipgi žemėlapyje atsirado toks neįprastas lietuviškas pusiasalis, gana giliai įsiskverbęs į Baltarusijos teritoriją? Anot populiarios legendos, 1939 m. Maskvoje braižant Lietuvai grąžintos Vilniaus krašto dalies sienas, ant žemėlapio gulėjusi paties Stalino pypkė. Niekas neišdrįsęs jos pajudinti, tad ir apibrėžę valstybės sienos linija. Tačiau iš tiesų buvo kitaip - šios lietuviškos apylinkės iš pradžių atiteko sovietinei Baltarusijai, tačiau 1940 m. buvo grąžintos Lietuvai. Tai buvo tarsi broliška baltarusių dovana lietuviams „įstojimo" į Sovietų Sąjungą proga.

Pirkia ir tvartas - po vienu stogu

Pirmas kaimas, kuriame tikrai verta sustoti, - Poškonys.Tai vienos iš dviejų „apendikse" esančių seniūnijų centras. Čia taip pat yra Gintaro Žagunio pasienio užkarda ir Dieveniškių istorinio regioninio parko direkcija. Pastaroji įstaiga įsikūrusi tarpukario metais statytame buvusios mokyklos pastate. Dabar čia įrengta puiki etnografinė ir gamtos ekspozicija. Joje tarp daugelio eksponatų - ir naminės degtinės varymo aparatas, ir bene seniausi Lietuvoje rankomis lipdyti, nežiesti puodai. Lietuvoje žiedimo ratas išplito dar X—XIII amžiuje, o Dieveniškių apylinkėse kai kurie puodžiai jo nenaudojo net XX amžiuje. 1967 metais mirė dvi Rimašių kaime gyvenusios seserys, kurios lipdė puodus ir pardavinėjo juos Dieveniškių turguose, vietinių vadinamuose "kermošiais". Jų lipdyti puodai taip pat yra ekspozicijoje.

Poškonys ir aplinkiniai kaimai - lyg gyvas Pietryčių Lietuvos istorijos muziejus. Šis gatvinis rėžinis kaimas Gaujos upės kairiajame krante, kaip ir gretimas Rimašių bei Dieveniškių seniūnijos Žižmų kaimas, - etnokultūriniai draustiniai. Kaimų planinė struktūra išliko beveik nepakitusi nuo XVI amžiaus. Siauruose sklypuose sustatytos pirkios, svirnai, o rėžių gale ilga greta išrikiuoti senoviniai mediniai kluonai. Kone kiekvienos pirkios palangėse nuo gatvės pusės - maži, bet labai skoningi gėlių darželiai. Ypatingas šių sodybų bruožas tas, kad pirkia ir tvartas dažniausiai yra po vienu stogu. Viename ilgo pastato gale gyvena žmonės, kitame - gyvuliai.

Žemė suraikyta rėžiais

Dieveniškių kraštas - be galo archajiškas. Čia galima pamatyti daugybę dalykų, seniai išnykusių kituose Lietuvos regionuose. Kiekvienoje senoje pirkioje rasite duonkepę krosnį. Beje, kone kas antra iš jų yra naudojama iki šiol. Labai daug šeimininkių šiose apylinkėse kasdieniam savo šeimos stalui duoną perka ne parduotuvėje, bet kepa namuose. Dar pokario metais daugelyje ūkių buvo ariama ne plūgais, bet medinėmis žagrėmis. Dieveniškių apylinkių kaimuose dar gyvena kelios audėjos, audžiančios puikias juostas, rankšluosčius, užtiesalus.

Ypatinga Dieveniškių krašte ir žemėnaudos struktūra. Vienkiemių čia beveik nėra, o kaimai, iki pokario metų priverstinės kolektyvizacijos buvę rėžiniais, po žemės grąžinimo vėl tapo tokie pat. Lenkijos okupuotoje Vilnijoje vėlai pradėta žemės reforma Poškonių apylinkių beveik nepalietė.

Didžiulė problema, kad beveik visą žemę žmonės atsiėmė rėžiais. Kai prasidėjo žemės grąžinimas, daugelis vietos gyventojų, ypač - vyresnio amžiaus, kone kryžiumi gulė: "Čia mano tėvų žemė, kur ji buvo, ten ir atsiimsiu". Nors žemėtvarkininkai įvairiai įkalbinėjo, aiškino, kad suformavus didesnius sklypus, žemę dirbti bus patogiau, nugalėjo žmonių konservatyvumas. Dar ir dabar dažname ūkyje galima pamatyti rėžį, kurio ilgis - iki 700 metrų, o plotis vos viršija 10 metrų. Važiuojant per Dieveniškių kraštą, verta atkreipti dėmesį į skirtingomis žemės ūkio kultūromis užsėtus rėžius.

„Užburti muzikantai"

Iš Poškonių keliaujame į Dieveniškes. Pavažiavus apie kilometrą nuo Poškonių galima apžiūrėti mitologinius akmenis"Jankelis ir Jankeliukas". Apie šiuos akmenis pasakojama įdomi legenda. Esą viename kaime vyko vestuvės. Vestuvininkus linksmino muzikantai smuikininkai Jankelis ir Jankeliukas. Po vestuvių keliaudami namo, muzikantai priėjo didžiulį, tamsų raistą ir jo pakraštyje sustojo pailsėti. Netikėtai jie pamatė degantį laužą. Čia kaimo naktigoniai ganė arklius. Jie pakvietė muzikantus prie laužo, ir netrukus liejosi kalbos, muzika bei dainos. Auštant naktigoniai išsivedė arklius namo. Kitą vakarą naktigoniai vėl atjojo dainuodami į tą pačią raisto vietą arklių ganyti ir labai nustebo, pamatę, kad toje vietoje, kur jie paliko ilsėtis muzikantus, stūkso dideli akmenys. Raisto laumės juos užbūrė ir pavertė akmenimis.

Pakeliui būtinai reikia užsukti į gatvinį Rimašių kaimą, įsikūrusį Gaujos upelio krante. Jis yra bene gražiausias Dieveniškių apylinkėse. Šis kaimas, kaip ir kiti gatviniai šio krašto kaimai, įsikūrė per Valakų reformą. Pirmą kartą Rimašiai buvo paminėti 1744 metais. Dabar kaime 26 sodybos. Dauguma jų pastatytos XIX amžiaus pabaigoje, XX amžiaus pradžioje. Vietos gyventojų vis mažėja, tačiau daugelis sodybų tapo vilniečių vasarnamiais.

Netoli Rimašių - vienintelis Dieveniškių apylinkėse Bėčionių piliakalnis, datuojamas I tūkstantmečio pradžia. Viso iškyšulio centras - Dieveniškių miestelis - savo archajiškumu nedaug tenusileidžia apylinkių etnografiniams kaimams. Pirmą kartą gyvenvietė paminėta 1385 metais kaip didiko Míngalos valda. XV a. pradžioje čia iškilo pirmoji bažnyčia. Miestelis išaugo patogioje vietoje - kryžkelėje tarp Vilniaus, didelių Ge-ranainių ir Trobų miestelių (abu - dabartinėje Baltarusijoje). Kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, čia būta gausios žydų bendruomenės. Ją mena grupė mūrinių prekybininkų ir amatininkų namų, sustatytų galais į centrinę aikštę. Ši aikštė taip pat ypatinga - į ją sueina net penkios gatvės (taip pat penkios gatvės sueina į centrinę aikštę Plungėje, o net šešios - Joniškyje).

Nuo Dieveniškių keliaujame itin egzotiško kampelio - Norviliškių - link. Šis kaimas garsėja pilimi ir čia rengiamais triukšmingais ir smagiais muzikos festivaliais.

Tačiau pradėkime pažintį su Norviliškėmis nuo bažnyčios. Sekmadieniais čia galima išvysti unikalų reginį: iš bažnyčios per Šv. Mišias išėjęs kunigas su patarnautoju išilgai kapinių tvoros eina apie šimtą metrų ir sustoja. Priešais - pėdsakų juosta, pasienio stulpai ir metalinė ažūrinė tvora, už kurios - jau Baltarusija. Anapus tvoros - kelios žilagalvės močiutės, laukiančios kunigo palaiminimo. Kiekvieną sekmadienį dalis Norviliškių parapijos žmonių būtent taip dalyvauja Šv. Mišių aukoje. Bažnyčia čia pat, bet ateiti į šventovę, kurioje lankėsi visą gyvenimą, jie negali. Šie Norviliškių parapijos tikintieji - iš kaimų, likusių Baltarusijos teritorijoje. O jų bažnyčia ir kapinės - Lietuvoje.

Beje, Norviliškių kapinės, iš dviejų pusių prigludusios prie pat valstybės sienos, taip pat ypatingos. Bent keliolika antkapinių paminklų čia puošia ne vien kryžiai. Nukryžiuotojo figūrėlės, bet ir akmenyje iškalti ar cemente išlieti baltakočiai, rudakepuriai baravykai. Viename kitame paminkle vietos atsirado ir grybus ramstančioms žvitrioms voveraitėms. Tikra Dzūkija, nors visi šio kaimo gyventojai (kurių beliko dvi dešimtys) kalba lenkiškai arba gudiškai.

Anksčiau, kol nebuvo kelių metrų pločio pėdsakų juostos, per atlaidus prie sienos buvo pastatomas kilnojamasis altorėlis, ir kunigas netgi Komuniją per metalinės tvoros tarpus paduodavo anapus stovintiems žmonėms. Vėliau tokias Dievo kūno keliones iš ES į Baltarusiją uždraudė pasieniečiai.

Meilės pilis tapo vienuolynu

Tikras Norviliškių ir viso Dieveniškių krašto pasididžiavimas - Norviliškių pilis. Ją XVII a. pradžioje pastatė turtingas Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas, įsimylėjęs ir vedęs vietos gražuolę grafaitę Daratą Zienovičiūtę. Būtent dėl jos, kaip teigiama pasakojimuose, sumanus pirklys bei drąsus karys ir likęs Lietuvoje. Po vyro mirties ponia Šorcienė, norėdama, kad plistų tikėjimas, pasikvietė iš Vilniaus brolius pranciškonus ir jiems užrašė pilį bei palivarką. Vienuoliai turėjo kuo greičiau pasistatyti Šv. Pranciškaus vardo bažnyčią ir įkurti vienuolyną bei kas savaitę laikyti mišias už fundatorius. Taip pilis tapo vienuolynu.

1832 m. vienuolynas buvo uždarytas, medinė bažnyčia išardyta, rąstai nuvežti į Alšėnus, o ten iš jų pastatyta cerkvė. Iš pranciškonų paruoštų plytų naujos bažnyčios statybai pastatytos kareivinės. Kareiviai įsikūrė ir senajame vienuolyno pastate. Vėliau čia veikė mergaičių žemės ūkio mokykla. 1919 metais vienuolyną ir kareivinių pastatą užėmė vietos gyventojai, pageidaujantys atkurti Norviliškių bažnyčią. Po kelių metų ji pastatyta. Pilyje ilgą laiką buvo klebonija, vėliau pastatas stovėjo apleistas, o dabar pilis restauruota ir atgimė naujam gyvenimui.

Savaitė, 2011 m.