Adomo Mickevičiaus muziejaus istorija

Rimantas Šalna

Dainiaus kambarėlis...

Tame pačiame name Adomas Mickevičius praleisdavo ir savo atostogas, o 1822-aisiais nuomojosi kambarį nuo Velykų švenčių iki birželio pabaigos, mat jam reikėjo kuo skubiau parengti spaudai poemą „Gražina“. Ši vieta susijusi ir su „Baladžių ir romansų“ I tomo, „Vėlinių“ II ir IV dalių rengimu.

Tai buvo ne pirmas šaltinis, kuriame paminėtas Adomo Mickevičiaus muziejaus ar bent memorialinio poeto kambario Vilniuje, Bernardinų skg. 11, egzistavimo faktas. Dar 1885 metais Varšuvoje leidžiamas „Tygodnik Ilustrowany“ išspausdino šios patalpos iliustraciją, aiškiai parodydamas jos muziejinį pobūdį, nors iki šiol nėra įrodymų, kad šis privatus namas, kuriame kabojo lenta, informuojanti apie „Gražinos“ autoriaus gyvenimą jame 1822 m., buvo žmonių lankomas.

Tik iš straipsnio „Zbieracz Litewski“, išspausdinto 1911 metų rugsėjį, sužinome, kad naujas namo Bernardinų skg. 11 šeimininkas J. K. Obstas po popieriniais apmušalais rado įmūrytą marmurinę lentą su užrašu: „Tu pisana ‘Grażina’ 1822“ („Čia buvo rašoma ‘Gražina’ 1822“). Straipsnyje taip pat minima, kad J. K. Obstas – didelis A. Mickevičiaus kūrybos gerbėjas ir su juo susijusių daiktų rinkėjas, kolekcionuoja graviūras ir namų apyvokos daiktus iš poemoje „Ponas Tadas“ vaizduojamos epochos, kad iš Peterburgo, iš kur kartu su „Kwartalnik Litewski“ redakcija persikraustė į Vilnių, atvežė taip pat savo biblioteką, porceliano kolekciją, paveikslus, raižytus ant metalo plokščių, senienų rinkinius, ir kad turistai jau dabar neaplenkia J. K. Obsto namo.

Ši informacija leidžia iš esmės pripažinti 1911 metų rugsėjo mėnesį oficialia Adomo Mickevičiaus muziejaus įkūrimo data. Taigi šiemet muziejui – 100 metų!

Jo tėvas Hermanas Bernardas Obstas buvo profesorius, medicinos mokslų daktaras, antropologas ir etnografas, Leipcigo etnografijos muziejaus steigėjas ir pirmasis redaktorius, o motina Marija – lenkų dvarininkų Sokolovskių giminės atstovė.

Janas Konradas, baigęs Leipcigo muzikos konservatoriją, nuo vaikystės susidurdamas su menu ir sekdamas savo garsaus tėvo pėdomis, taip pat domėjosi kelionėmis, kolekcionavimu ir suprato istorinių vertybių išsaugojimo visuomenei reikšmę. Jis nepaveldėjo iš savo gimdytojų nei didelių pinigų, nei dvarų, taigi turėjo išsilaikyti iš savo darbo.

Iš pradžių pasižymėjo kaip artistas ir dainininkas, vėliau – kaip redaktorius ir leidėjas, tačiau visą laiką domėjosi istorija, praeities menu ir kultūra bei rinko visa tai atskleidžiančius eksponatus.

Kurį laiką gyveno Peterburge versdamasis žurnalistika, vėliau persikėlė į Vilnių ir redagavo čia leidžiamus laikraščius „Gazeta Codzienna“ ir „Dziennik Wileński“.

Vilniaus įžymybė

Pas J. K. Obstą lankydavęsi vilniečiai prisimena, kad jis buvo labai įdomus pašnekovas, pažinojęs daugybę žmonių, daug ką gyvenime matęs ir patyręs. Svečiai visada rinkdavosi Obsto gyvenamajame kambaryje.

Tiesa, patekti į šiuos namus nebuvo visai paprasta. Norint įeiti pro vartus į Bernardinų skersgatvyje esančio 11 numeriu pažymėto namo kiemą, reikėdavo stipriai pabelsti į vartus senoviniu belstuku. Netrukus antrame aukšte atsidarydavo langas, pro kurį pasirodydavo šeimininko galva, ir būdavo nuleidžiamas ant virvės pakabintas didelis vartų raktas.

Įėjus į kiemą, vartus reikėdavo uždaryti, o raktą neštis aukštyn, kur gyveno šeimininkai. Obstai buvo užėmę tik vieną didelę patalpą, nes kitose Janas Konradas buvo įrengęs muziejų ir laikė savo kolekcijas.

Lankytojai savo prisiminimuose minėjo matę lentą „Tu pisana Gražina 1822“, įmūrytą į pirmame aukšte esančio ir į kiemą išeinančio kambario sieną. Jie taip pat tvirtino, kad J. K. Obstas šį namą atnaujino, o iš gatvės pusės įtaisė lentą su užrašu, informuojančiu, jog ši vieta yra susijusi su Adomu Mickevičiumi.

Muziejus buvo apstatytas vertingais antikvariniais baldais, turėjo puikių veidrodžių, kilimų, porceliano, paveikslų, didelę graviūrų, senųjų litografijų, XVII–XVIII amžiaus žemėlapių kolekciją. Be to, Bernardinų skersgatvyje 11 numeriu pažymėtas namas garsėjo daugiau kaip 5 000 veikalų biblioteka, kurios temos apėmė architektūrą, filosofiją, istoriją, etnografiją, meną ir kitas sritis. Muziejus buvo žinomas ir dėl savo rankraščių bei autografų, senovinės spaudos, medalių, monetų, senovinių kalendorių (tarp jų ir 1812 metų), piešinių ir dokumentų iš 1863-ųjų sukilimo laikotarpio, sukilėlių, jų šeimų ir palikuonių nuotraukų rinkinių. Be to, čia buvo ir visai egzotiškų eksponatų: sakuose suakmenėjusių vabzdžių, įvairių Afrikos genčių amuletų, pagoniškų talismanų ir kt.

Viename tarpukario šaltinyje randame nepaneigiamą įrodymą, kad privatus J. K. Obsto muziejus, nors ir nukentėjęs per karus, veikė ir toliau. Oficialiai jis vadintas Adomo Mickevičiaus muziejumi, jame buvo eksponuojami poeto portretai iš įvairių jo gyvenimo laikotarpių, pirmieji poeto kūrinių leidimai, autografai ir kt.

Žmonių, XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje aplankiusių muziejų, liudijimu, jo vidaus interjeras priminė Napoleono epochą. Čia buvo „Pone Tade“ aprašytų daiktų, o po muziejų vaikščiota kaip po bajorų dvarelį.

Neįkainojama dovana Vilniaus universitetui

Deja, 1941 metais jis buvo išmestas iš savo rezidencijos ir atsidūrė Dieveniškių kaime. Ten iki gyvenimo pabaigos rašė savo atsiminimus. 1954-aisiais, visų pamirštas, mirė.

Šio iškilaus žmogaus rankraščius išsaugojo Julijonas Bezganovičius, Dekaniškių gyventojas, kurio šeima slapta maitino tremtinį, paliktą likimo valiai be lėšų gyvenimui.

Adomo Mickevičiaus muziejaus įkūrėjui mirus, būrelis ištikimiausių žmonių slapta nuo sovietų valdžios palaidojo jį Kirtimuose, buvusio jo dvaro teritorijoje. J. K. Obstas neturėjo palikuonių, tačiau ateinančioms kartoms paliko neįkainojamą kūrinį – Adomo Mickevičiaus muziejų.

(22 savaitė, Nr. 47, 2011 m.)