Tokių nuostatų į Baltarusiją vedinus keliautojus iš tikrųjų
gali ištikti pavydo šokas. Vos įvažiavus į netoli nuo sienos
įsikūrusį Gardiną akį malonino šviežiomis spalvomis tviskantys
senamiesčio pastatai, neįtikėtinai švarios gatvės, sienų
tepliojimo kultūros" nebuvimas, gausybė žalumos, žydinčių
skverų... Miestų gatvėse nešmėžuoja neblaivios žmogystos ar
paramą išmušinėjantys" vargetos, nematyti nei tvarką serginčių
milicininkų, nei zujančių ginkluotų kariškių. Baltarusiai jau
nekabinėja neklystančią partiją šlovinančių šūkių.
Tačiau sovietinės nostalgijos kamuojami keliautojai šioje
šalyje tikrai nenusivils. Nepaisant politinių permainų Europoje,
niekas čia neišvartė sovietinių laikų paminklų ir nepuolė nuo
gatvių lentelių trinti jų pavadinimų. Tarybų", Komjaunimo",
Komunarų", Lenino" gatvės ir aikštės labai įprastas šiai
šaliai reiškinys.
Baltarusiai myli (o gal išmokyti mylėti) savo šalį. Sustojus
prie istorinių paminklų ar vaikštinėjant senamiesčio gatvelėmis
gidas niekuomet nepamirš priminti, koks tai nuostabus ir
nepakartojamas statinys. Tarsi keliautojai patys to nematytų.
Vis dėlto baltarusių rodomas dėmesys savo šalies istoriniam
paveldui yra tikrai pagirtinas. Daugybė pilių, rūmų, bažnyčių
jau yra sutvarkytos ar sparčiai tvarkomos.
Turtingos istorijos miestas
Viename iš svarbiausių LDK mieste
Gardine - smalsumas
pirmiausia nuveda į senąją miesto dalį, kur stūkso dvi pilys:
Aukštutinė ir Žemutinė (šiandien vadinamos Senąja ir Naująja). Į
jas vedančių kelių sankirtoje stovi medinis paminklas
(koplytstulpis) Vytautui Didžiajam, pastatytas Gardino lietuvių
bendruomenės pastangomis. Ant jo - užrašas baltarusių ir
lietuvių kalbomis.
Senoji pilis buvo pastatyta XI a. pabaigoje - XII a.
pradžioje. Apie XIII a. vidurį pilį užvaldė lietuviai. Ant
pilies aptvaro viduje stovėjusios Šv. Boriso ir Glebo cerkvės
griuvėsių jie pastatė mūrinę bažnyčią (išlikę griuvėsiai). 1376
metais pilį su miestu užkariavo ir vėliau perstatė kunigaikštis
Vytautas.
Po 1398 metais kilusio didelio gaisro Vytautas pastatydino
mūrinę gotikinę, vadinamąją Vytauto, pilį. Kunigaikščio Vytauto
tvirtovę sudarė ant kalvų įrengtos Aukštutinė ir Žemutinė pilys,
perskirtos griova.
XV a. Žemutinė pilis išplėsta ir paversta valdovo rūmais. Čia
trumpai gyvendavo LDK didieji kunigaikščiai, joje mirė Lietuvos
didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis, jo sūnus
Kazimieras, vėliau paskelbtas šventuoju. Joje posėdžiaudavo LDK
Ponų Taryba, nuo 1678 metų rinkdavosi LDK ir Abiejų Tautų
Respublikos seimai, veikė LDK Iždo komisija, Lietuvos
Vyriausiasis Tribunolas.
XVI a. pabaigoje Aukštutinės pilies rūmus Lietuvos didžiojo
kunigaikščio Stepono Batoro ir kitų užsakymu rekonstravo italų
architektai. Šiuose karališkuosiuose rūmuose, vadinamojoje
Batoro pilyje, valdovas ir mirė.
Žemutinė pilis 1734-1751 metais italų architektų perstatyta į
dviejų aukštų rūmus. Čia 1793 metais susirinkęs Gardino arba
Nebylusis seimas pripažino Abiejų Tautų Respublikos
(Žečpospolitos) Antrąjį padalijimą.
Šiandien pilyse įsikūręs Gardino istorijos ir archeologijos
muziejus. Naujosios pilies rūmai sovietiniais laikais buvo
papuošti Baltarusijos SSR herbu. Ši puošmena likusi iki šių
dienų.
Pilyje riterių turnyrai
Per šimtą kilometrų nuo Gardino nutolusi
Lyda atrodė tarsi po
didžiojo tvarkymosi. Mat netrukus čia turėjo prasidėti tradicinė
respublikinė derliaus nuėmimo šventė Dažynki 2010*. Ji
švenčiama kasmet ir vis kitame mieste. Jai rengiamasi tarsi
kokiai olimpiadai - keičiami šaligatviai ar aikščių grindiniai,
taisomos gatvės, dažomos tvoros. Iškilmių dieną vyksta koncertai
ir kitokios linksmybės, o garbingiausias šventės svečias būna
šalies prezidentas Aleksandras Lukašenka. Tačiau į Lydą užsukome
pasigėrėti ne naujos statybos kūriniais ar išblizgintais senųjų
pastatų fasadais.
Šis šiandien daugiau kaip 90 tūkst. gyventojų turintis
miestas taip pat turėjo laba svarbią vietą Lietuvos istorijoje.
1323 metais Gediminas pastatė pirmąją gynybinę pilį, kuri
savo forma labai primena Medininkų ar Trakų pilis. 1392 metais
pilį užėmė Vytautas su savo sąjungininkais. Ne vieną ataką
atlaikiusi 1710 metais per karą su švedais pilis buvo sudeginta
ir pradėjo sparčiai nykti. Paskutinis mūšis pilies griuvėsiuose
įvyko per 1794 metų Tado Kosciuškos sukilimą su Rusijos
kariuomene. 1891 metais miestą nusiaubus gaisrui, rusų valdžia
leido pilies plytas panaudoti miesto atstatymui.
XVI-XVIII a. pilyje veikė bajorų teismas. Kitados čia
buvo pastatyta stačiatikių cerkvė, kuri 1533 metais buvo
perkelta į miestą. Šiandien pilies sienos ir bokštas yra
atstatyti, o pilies kieme organizuojami riterių turnyrai.
Pilis įkvėpė poemai
Toliau mūsų kelias vingiuoja pro
Naugarduką, šlovingą
jotvingių žemę. Istorinę šios vietos didybę šiandien mena ant
kalvos išlikę buvusios pilies griuvėsiai.
Miestas greit minės savo tūkstantmetį - spėjama, kad jis
įkurtas 1116 metais. XIII a. viduryje Naugardukas buvo
prijungtas prie Lietuvos ir valdomas karaliaus Mindaugo sūnaus
Vaišelgos. Mūrinė pilis čia buvo pastatyta Vytauto Didžiojo
valdymo metais (1392-1430). Yra versijų, kad būtent Naugarduko
pilyje 1253 metais buvo karūnuotas Mindaugas ir faktiškai
miestas tapo LDK sostine. Manoma, kad po mirties Mindaugas buvo
sudegintas ant pilies kalno ir pelenai užkasti žemėje.
1422 metais 73-ejų karalius
Jogaila šioje pilyje susituokė su ketvirtąja savo žmona 16-mete
Sofija Alšėniške. Vėliau jaunoji žmona karaliui pagimdė sūnų,
davusį pradžią karališkajai Jogailaičių dinastijai. Pilyje 1426
metais buvo sušauktas Lietuvos bajorų seimas, vykdavo bajorų
suvažiavimai ir pasilinksminimai.
Per 1654-1667 metų rusų lenkų kovas iki pamatų buvo sugriauti
bokštai. O galutinai pilies sienas ištaškė švedai per Šiaurės
karą.
Naugarduką garsina ir iškilaus poeto Adomo Mickevičiaus
vardas. Jis 1798 metų gruodžio 24 d. gimė Zaosėje, netoli
Naugarduko. Vaikystę praleido Naugarduke, čia baigė dominikonų
mokyklą. Didinga pilis vėliau paskatino A. Mickevičių parašyti
pasaulinę šlovę pelniusią poemą Gražina". Garsaus poeto
gimtąsias vietas šiandien įprasmina namas-memorialinis muziejus.
Mažoji Varšuva
Lankytos pilys Lietuvos istorijai reikšmingos savo gynybine
paskirtimi, o didingumu ir prašmatnumu spinduliuojanti Myro
pilis buvo daugiau pramogų ir pasilinksminimų vieta. Myras
neretai buvo vadinamas mažąja Varšuva.
Manoma, kad pilis buvo pradėta statyti ne anksčiau kaip 1522
metais Jurijaus lljiničiaus. 1568 metais ji pereina Radviloms,
kol XIX a. ją nusipirko Rusijos kunigaikščiai Mirskiai. Radvilos
gotikinį pilies kompleksą baigė statyti renesanso stiliumi.
Šalia pastatė rotušę, įrengė parką. Renesansiniai trijų aukštų
rūmai, paveikslų galerija, biblioteka 1706 metais nukentėjo nuo
švedų, 1812-aisiais - nuo rusų kareivių, kurie sukėlė gaisrą.
Vėliau čia buvo Napoleono būstinė. Per rusų ir prancūzų kovas
susprogdintas bokštas, kur buvo parako sandėlis.
Myro pilis 2000 metais įtraukta į UNESCO kultūros paveldo
sąrašą. Čia veikla muziejus.
Apie Myro pilį sklando daug įvairių legendų. Viena iš jų
pasakoja, kad dešinėje pilies pusėje kitados šlamėjo puikus
sodas. Tačiau naujasis pilies savininkas Nikolajus
Sviatopolkas-Mirskis įsakė jį iškirsti ir jo vietoje iškasti
tvenkinį. Pagal vieną iš versijų, netrukus kunigaikščiui
prisisapnavo nepažįstama moteris, kuri jį prakeikė. Pagal kitą
versiją, pas kunigaikštį atėjo vieno kirtimo darbuose žuvusio
darbininko motina ir prakeikė šias vietas, pasakiusi, kad nuo
šiol už kiekvieną iškirstą medį kasmet tvenkinyje nuskęs po
vieną žmogų. Kad ir kaip ten būtų, tačiau pirmąja tvenkinio auka
tapo dvylikametė kunigaikštytė Sonia, o 1898 metais ant
tvenkinio kranto jau gulėjo ir pats Nikolajus. Abu palaidoti
šeimos kape netoli tvenkinio.
Nesvyžiaus pilis
Vienas įdomiausių LDK miestų - Nesvyžius, rašytiniuose
šaltiniuose pirmąkart minimas 1223 metais. XV a. perėjo
nuosavybėn bajorų Radvilų, kuriems priklausė iki pat 1939 metų.
XVI a. Radvila Našlaitėlis medinį Nesvyžių pavertė vienu
svarbiausių Rytų Europos miestų. Jo dėka čia atsirado rotušė su
aukštu bokštu (išlikusi iki šių dienų), mokykla, ligoninė,
kirpykla. Prlsikvietęs amatininkų Radvila Našlaitėlis su
karališku užmoju statė vienuolynus, bažnyčias, pilis.
Valdant Radviloms, mieste pastatytas didelis Nesvyžiaus
architektūrinis kompleksas - pilis -rūmai ir Kristaus kūno
bažnyčia, kurioje yra 72 Radvilų karstai-sarkofagai. Paskutinė
urna čia atgabenta 1999 metais. Joje - Londone mirusio Antano
Radvilos palaikai. Keleri metai prieš mirtį jis aplankė savo
rūmus ir panoro būti palaidotas tarp protėvių. Šeima jo norą
įvykdė.
1706 metais Švedijos karalius Karolis XII Gustavas užėmė
pilį. Praėjus keletui dešimtmečių Radvilos pasikvietė keletą
Vokietijos ir Italijos architektų, kurie iš esmės perstatė ir
praplėtė pilį, atnaujino interjerą ir užveisė anglišką parką.
1939 metais Radvilas iš pilies išvarė Raudonoji armija.
Sovietmečiu pilyje buvo sanatorija, o parkas buvo apleistas ir
sunyko.
2005 metais kompleksas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo
sąrašą. Šiuo metu čia vyksta restauravimo darbai, kai kuriose
salėse jau įrengtas muziejus. Rūmų atnaujinimo darbai turėtų
būti baigti 2011 metais.
