Į žemę buvo sukalama eilė ąžuolinių stulpų. Ant stulpų galų, taip pat išilgai gatvės, buvo užmaunami perskelti rąstai, ant kurių skersai gatvės guldomos sijos. Ant šių sijų išilgai gatvės buvo klojama trys eilės rąstų: po vieną eilę pakraščiuose ir trečioji - grindinio viduryje, tarsi skiriamoji linija. Lentų prie rąstų nekaldavo, todėl jos siaubingai tarškėdavo. Ant šių išilgai paguldytų rąstų skersai gatvę buvo klojamos storos tašytos pušinės lentos. Lentoms sudilus, ant viršaus buvo klojamos kitos.

Tik XV a. pradžioje mieste medinius grindinius imta keisti akmeniniais, tačiau tokių gatvių buvo mažai. XIX a. pradžioje lauko akmenimis buvo išgrįstos Totorių ir Odminių, Polocko gatvė ir dalis Šnipiškių gatvės.

1835-1844 m. mieste iš viso buvo 79 gatvės ir skersgatviai — iš jų grįstos buvo 59.

1929 m. miesto gatves imta asfaltuoti. Tais metais buvo išasfaltuota dalis A. Mickevičiaus gatvės ties Lukiškių aikšte ir dalis Aušros Vartų gatvės. Geresnis grindinys mieste pasirodė tik 1931 metais, jį tiesti buvo labai brangu. Laimei, reikšmingesnės Senamiesčio gatvės šiais laikais neasfaltuojamos, o klojamos trinkelėmis, taip pat labai brangiomis, o ne tokios reikšmingos, žinoma, be jokio gailesčio ir visai be reikalo asfaltuojamos: taip neseniai nutiko Ramybės gatvei, einančiai šalia geležinkelio, tačiau netoliese, labiau į Senamiesčio pusę, viena iš nedaugelio gatvių - Lapų-yra išlaikiusi akmenimis grįstą grindinį.

Gatvių folkloras

Ne kartą teko girdėti, kaip kai kas Lapų gatvę laiko seniausia Vilniaus gatve - galbūt kaip tik dėl išlikusio grindinio.Tačiau, be abejo, seniausia Vilniaus gatvė yra Pilies gatvė, atsiradusi XIV amžiuje. Iš pradžių ji neturėjo jokio pavadinimo, tiesiog buvo vienintelė tikra gatvė, einanti per miesto centrą, paskiau pavadinimai keitėsi sulig besikeičiančia valdžia.

Beje, iki XIX amžiaus Vilniaus gatvės apskritai neturėjo oficialių pavadinimų. Žmonės gatvių pavadinimus perduodavo iš lūpų į lūpas, kartais gatvės turėdavo net kelis pavadinimus. Adresų, beje, tuomet taip pat nebuvo - jei, sakykim, įvykdavo koks nors vežimų susidūrimas, laikraščiai rašydavo, kad prie tokio ir tokio namo įvyko toks ir toks įvykis. O namai būdavo vadinami pagal savininkų pavardes: jei vardas įsišaknydavo, jo pavadinimas išlikdavo net jam pakeitus savininką.

Nuo Žečpospolitos laikų Vilniuje vyravo lenkų kalba, todėl visi gatvių pavadinimai buvo lenkiški - Pilies gatvė buvo vadinama Zamkowa.

Kaip ir grindiniu, taip ir oficialiais gatvių pavadinimais pasirūpino Rusijos imperijos caras - lenkiškus pavadinimus imta rusinti, tiesa, ne taip, kaip tai darė sovietų valdžia, Pilies gatvei suteikusi niekuo dėto rusų rašytojo M. Gorkio vardą. Pilies gatvė tuomet tapo Zamkovaja, Didžioji -Velikaja ir t.t.

Po 1863 m. Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, su nauju įkarščiu susirūpinęs gatvių pavadinimais, ėmė juos keisti. Tuomet atsirado gatvės Saratovskaja,Tambovskaja, Tulskaja ir kitos.

Įkvėpimo šaltinis

Ankstesniais laikais kiekvienas save gerbiantis poetas jausdavo pareigą užvertęs galvą vaikščioti po Vilniaus gatves ir ieškoti jose įkvėpimo. Vilniaus Senamiestis tradiciškai įkvėpdavo ir iš kaimų į Vilnių suplūdusius studijuoti literatus. Besidomintieji Vilniaus gatvių istorija gali šia tema rasti literatūros ir šiais laikais.

Įrodymas, kad Vilnius tebeįkvepia ir jaunosios kartos žmones - neseniai Vilniaus „Knygų mugėje" pristatyta knyga „Vilnius 37°C. Gatvių knyga". Tai jaunimo žurnalo „Pravda" rubrikoje „Kvartalas" spausdinta medžiaga, surinkta į atskirą leidinį. Tai visiškai subjektyvus žvilgsnis į Vilniaus gatves, parašytas ir nupieštas jaunų žmonių, ne vieną dieną praleidusių Vilniaus gatvėse ir iššniukštinėjusių įvairiausių detalių. Nors knyga skirta tiems, kurie Vilniaus Senamiesčiui jaučia sentimentų ir tikros faktinės medžiagos joje nėra daug (nors yra ir jos), bet tai - daugelio pasiilgto, bohemiškai laisvo nuo brangių skudurynų su kirviu iškapotomis vitrinomis, automobilių grūsčių ir t.t. nostalgija.

Šia tema tarp knygų rastume ir solidų leidinį, kuris taip ir vadinasi „Vilniaus gatvės". Jų autorius - Vilniaus etinės veiklos centro koordinatorius Antanas Rimvydas Čaplinskas, kuriantis Vilniaus gatvėms pavadinimus ir esąs taip pat įkvėptas nepabaigiamos bei neišsemiamos Vilniaus gatvių istorijos.

Gatvių mįslės

Kaip jau minėjome, senais laikais namai turėjo ne numerius, o vardus, dažniausiai jų savininkų. Vėliau jų vardus galėjo gauti ir gatvės. Viena iš tokių - Švarco gatvė Vilniuje netoli prancūzų ambasados. Daugeliui kyla klausimų, kas gi tas mįslingasis Švarcas. Pasirodo, tai vokiečių kilmės amatininkas, plytų degėjas, šioje gatvėje turėjęs namus. XVII a. viduryje įsigytą pastatą jis suremontavo ir 1699 m. pardavė netoliese įsikūrusiai Vilniaus akademijai (Vilniaus universitetui).

Panašios kilmės ir kaip siauriausia Vilniaus gatvė paminėta S. Skapo gatvė. Stanislovas Skapas, karališkas sekretorius, šioje vietoje įsigijo namus ir savo vardu pavadino visą gatvę; nepriklausomybės laikais senasis pavadinimas buvo grąžintas.

Daugiau žmonių žino, kad V. Šopeno gatvė pavadinta visai ne žinomo lenkų kompozitoriaus vardu, nors yra ir tokių, kuriems lygiai nežinomas nei Frederikas Šopenas, nei Vilhelmas Šopenas, XIX a. čia gyvenęs II gildijos pirklys, mecenatas, miesto Dūmos narys, miesto tvarkymo komisijos narys. Jis buvo„Šopeno" (vėliau „Tauro") alaus daryklos steigėjas ir savininkas. XIX a. viduryje pirko didelius žemės sklypus būsimosios geležinkelio stoties rajone. Vėliau (1891 m.) miestui padovanojo žemės sklypą, būtiną gatvei per jo valdas nutiesti, iš dalies finansavo jos įrengimą. Šiai gatvei prigijo mecenato V. Šopeno vardas, kuris oficialiai jai buvo suteiktas 1899 m.

Gražūs adresai

Vakaruose būsto ieškantys ir turintys galimybę rinktis žmonės žiūri ne tik gyvenamosios vietos prestižiškumo: jiems svarbu ir vadinamasis „gražus adresas" - tai platesnė sąvoka, žinoma, apimanti ir gyvenamąjį rajoną, ir gatvės pavadinimo grožį bei prakilnumą, ir net namo numerį. Jei namo numeris koks 239-asis, tai aišku, kad žmogus gyvena nežmoniškai ilgos gatvės gale... Iš adreso galima daug ką įskaityti, ir nors dauguma iš mūsų išvis džiaugiasi, kad turi kur gyventi, kartais gatvės pavadinimu nelabai džiaugiasi ar... nelabai domisi. Kalbant apie gražius adresus, turbūt daugelis prisimena, kaip buvo sukilę vienos gatvelės gyventojai, kai jų gatvei norėta suteikti Gaidžių gatvės pavadinimą, nors šioje nuošalioje gatvelėje iš tikrųjų rytais giedodavo gaidžiai...

2008 metais, per patį būsto pirkimo bumą, viena bendrovė apklausė gyventojus, kokie gatvių pavadinimai jiems labiausiai patinka ir nepatinka. Pasirodo, nepatinka ne tik gaidžių, vištų, bet ir „daržovinės" gatvės, pavyzdžiui, Agrastų. Neimponuoja ir Juodojo kelio gatvė - iš tikrųjų tai istorinis pavadinimas - šiuo keliu buvo vežamos laidoti maro aukos. Tačiau Antakalnyje esanti Anapilio gatvė niekam per daug neužkliūva, galbūt dėl to, kad rajonas laikomas prestižiniu ar dėl to, kad pats žodis gražus. Tačiau visoje Lietuvoje aptiktume ir nemažai taip pavadintų laidojimo namų. Ne taip seniai Vilniaus savivaldybė grąžino senąjį pavadinimą Valakampiuose esančiai Elniakampio gatvei - kažkodėl sovietiniais laikais ji buvo tapusi Velniakampio gatve.

Jau minėjome, kad Verkių rajono gatvėms yra suteikti pagoniškų dievų ir deivių vardai, bet viskas nėra taip aišku, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Sakykim, kas yra Junda? Pasirodo, gana siauros specializacijos karo deivė, kurios kariai šaukdavosi pavėlavę mūšin.

Bubilas, kuris taip pat turi savo pavadinimo gatvę Verkiuose, yra medaus ir bičių dievas, vaisingumo ir vyriškos jėgos simbolis, tad daugeliui jis taip pat galėtų sukelti neigiamų asociacijų, jei jie tik pasidomėtų, kokioje gatvėje gyvena.

Jei tektų rinkti gražiausią Vilniaus gatvę, tikriausiai rinkimus laimėtų Karaliaus šulinio gatvė, tačiau gyventi joje - labai mažai kieno nosiai - ji yra netoli Salininkų įsikūrusiame privačių namų kvartale. Tačiau Vilniaus gatvių grožis, jų įvairumas ir įdomumas, laimei, priklauso mums visiems. Belieka tik pakelti liūdnas akis nuo gatvės grindinio, nors jo akmenys, kaip jau rašėme, taip pat gali daug pasakyti apie kelis šimtmečius trukusią mūsų Vilniaus istoriją.

 2011 m. kovo 16 d.
Savaitė, 2011