Švėkšnoje gyva grafų Pliaterių dvasia
Laimius Stražnickas
Raudona puošmena
Švėkšnos miestelis - jau Žemaitija, todėl jo urbanistinė struktūra,
architektūra ir pastatai skiriasi nuo Klaipėdos krašto miestelių. Pačiame
miestelio centre yra akmenimis grįsta turgaus aikštė, kurioje kiekvieną
ketvirtadienį verda prekyba.
Šis įdomia praeitimi besididžiuojantis Žemaitijos miestelis ir šiandien gali
padovanoti daug įspūdžių smalsiai keliautojo akiai.
Autobusui sustojus miestelio centre, apsuptame medinių ir mūrinių pastatų,
visų dėmesį patraukia impozantiška dvibokštė raudonų plytų Šv. apaštalo Jokūbo
bažnyčia. Švėkšniškiai pelnytai gali didžiuotis turį išskirtinius maldos namus.
1905 metais iškilusi bažnyčia yra aukščiausia rajone - jos bokštai šauna į 75
metrų aukštį.
Suprantama,
daugybę kunigų Lietuvai padovanojusiame miestelyje šiandien matoma bažnyčia yra
ne pirmoji. Rašytiniuose šaltiniuose randama žinių, kad pirmoji katalikų
bažnyčia čia buvo pastatyta žemaičių seniūno Mikalojaus Kęsgailos 1509 metais.
Tačiau 1732-aisiais miestelyje kilęs didžiulis gaisras ją sunaikino.
Beje, Švėkšnos miestelio istorijoje gaisrų netrūko ir vėliau. Namai čia
liepsnojo dar mažiausiai šešis kartus. Vienas didžiausių gaisrų užfiksuotas 1925
metų gegužės 25-ąją - sudegė apie 300 pastatų. Miestelį pavyko atstatyti tik per
kelerius metus.Tuo metu čia atsirado ir nuo gaisrų saugančio Šv. Florijono
statula. Pastarasis miestelį ištikęs gaisras kilo 2006 metų gegužės 10 dieną,
kai sudegė dešimt pastatų.
Kalbama dar apie dvi vėliau stovėjusias medines bažnyčias, gaisrui sunaikinus
pirmąją, -1742 metais pastatytą kryžiaus formos ir, šiai susenus, jos vietoje
1803 metais ant mūrinių pamatų iškilusią naują. Tačiau tikinčiųjų šiame krašte
buvo tiek daug, kad bažnyčioje jie visi negalėjo sutilpti. Todėl buvo užsimota
statyti naujus maldos namus. Deja, dėl švėkšniškių idėjos Vilniaus
generalgubernatorius labai spyriojosi. Ir sutiko tik su tam tikromis išlygomis:
naujoji bažnyčia gali būti medinė ir ją galima statyti tik tuo atveju, jei bus
įrodyta, kad tuometėje būti žmonėms yra pavojinga.
Nežinia, kas paveikė, tačiau 1900 metais buvo patvirtintas keliolika kartų
brangesnis Karlo Eduardo Strandmano projektas, kuriam įgyvendinti lėšų skyrė tuo
metu Švėkšnoje šeimininkavę grafai Pliateriai, jį parėmė JAV lietuviai.
Pliateriai taip pat skyrė statybai reikalingą miško medžiagą, leido savo
plytinėse nemokamai išdegti plytas ir čerpes.
Ketvirtoji gotikinio stiliaus raudonų plytų bažnyčia buvo statoma penkerius
metus ir 1905 metų vasarą pašventinta vyskupo Kasparo Cirtauto, dalyvaujant apie
15 tūkstančių maldininkų. Puošniausias yra didysis bažnyčios altorius,
pagamintas Purgerio fabrike Tirolyje. Jį kartu su sakykla Austrijoje nupirko ir
bažnyčiai padovanojo grafas Aleksandras Pliateris. Altoriaus centre -
skulptūros, vaizduojančios Švenčiausiąją Trejybę. Po didžiuoju altoriumi yra
kripta, kurioje palaidoti kunigai Julius Maciejauskas ir Stanislovas Mažeika,
grafai Adomas ir Aleksandras Pliateriai.
Unikalumo bažnyčiai, o gal ir visam miesteliui, suteikia virš gatvės
nutiestas tiltelis, jungiantis šalimais esantį parką su bažnyčios šventoriumi.
Viadukas pastatytas apie 1885 metus kartu su šventoriumi, t. y. beveik 20 metų
anksčiau už bažnyčią.
1819
metais Švėkšnoje Jurgio Pliaterio lėšomis buvo pastatyta ir evangelikų liuteronų
bažnyčia. Kai ji sudegė, 1867-aisiais kitoje vietoje iškilo nedidelė dabartinė
liuteronų mūrinė bažnyčia.
Šeimininkavo Pliateriai
Švėkšnos gyvenvietė pirmą kartą aprašyta 1509 metų gegužės 21 dienos
bažnyčios įkūrimo akte, kurį pasirašė Žemaitijos seniūnaitis Mikalojus
Jonavičius Kęsgailą. Rašte nurodoma, kad Švėkšna - miestelis, kuriame yra
dvylika karčemų, dvaras, administracijos ir prekybos centras, susisiekimo
punktas. Spėjama, kad gyvenvietė ėmė augti po 1422 metų Melno taikos. Kaimas,
kaip ir pro jį tekantis upelis, tada vadinosi Švėkšna, ir tik vėliau upelį imta
vadinti Švėkšnale.
Šio Žemaitijos miestelio istorija glaudžiai siejasi su grafų Pliaterių
gimine, kilusia iš Šveicarijos Brejelio (Broel) apylinkių ir Vokietijos
Vestfalijos bei per Livoniją atkeliavusia į Lietuvą. Pliateriai Švėkšnoje
šeimininkavo apie 200 metų ir iki šiol minimi geru žodžiu, mat nemažai nuveikė
miestelio labui, rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu.
Pliateriai į šias žemes įžengė, kai 1766 metų gegužės 22 dieną Švėkšnos dvarą
kartu su visais ūkiais ir vaitystėmis Žemaitijoje, Pajūrio apskrityje, už 714
tūkst. lenkiškų auksinų iš Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Oginskio nusipirko
Livonijos grafas Vilhelmas Jonas Pliateris. Po Vilhelmo Jono mirties
Švėkšna atiteko jo sūnui Jurgiui (1750-1825). Jis Švėkšną paliko savo sūnui
Telšių ir Vilniaus pavietų maršalkai Steponui (1799-1864). Jo sūnus Adomas
(1836-1908) buvo Vilniaus gubernijos maršalka ir savo žemes perdavė sūnui
Jurgiui Felicijonui Pliateriui, kuris mirė tremtyje Syktyvkare 1943 metais.
Paskui šį dvarą pagal galiojusius įstatymus paveldėjo jo sūnus Aleksandras
Adomas. 1943-iaisiais jis vedė Feliciją Laimą Verešilkaitę.
Pliateriai Švėkšnoje gyveno XVIII a. statytame dvare, kuris tarp kitų panašių
reprezentacinių pastatų atrodė nedidelis ir neišvaizdus.Todėl Adomas
Broel-Pliateris antroje XIX a. pusėje šalia senojo dvaro pastatė vilą
Genovaitė" (Villa Genovefa), kurią juosė parkas. Viloje buvo įrengta puotų
salė, keletas kambarių svečiams. Pastatyti ir parko vartai. Švėkšnos rūmus puošė
daug vertingų paveikslų, portretų. Čia saugotas Pliaterių šeimos archyvas, daug
vertingų rankraščių lietuvių kalba. Gausi buvo rūmų biblioteka.
Pliaterių iniciatyva virš kelio į Klaipėdą buvo pastatytas mūrinis dviejų
arkų pėsčiųjų tiltas, sujungęs šventorių su rūmais ir parku.
Švytintys rūmai
Švėkšnos
gyventojai su pasididžiavimu pasakoja apie jų miestelyje esančią Pliaterių
dvaro sodybą - vieną gražiausių ir geriausiai tvarkomų Žemaitijoje.
Pro parko vartus įžengus į rūmų kiemą, akį pamalonina sodri žaluma, kurios
fone išryškėja apie 1880 metus iškilusi neorenesansinio stiliaus balto mūro vila
Genovaitė", kurią grafas pastatė savo žmonai. Parką puošia medžioklės deivės
Dianos skulptūra, įtaisyta didžiojo tvenkinio saloje, Šv. Marijos statula,
saulės laikrodis, dekoratyvinė vaza ant pjedestalo, apskrita apžvalgos aikštelė
su baliustrada, laiptai į žemutinę terasą su vazomis, neoklasicistiniai
pagrindiniai dvaro vartai, gulinčio grafienės mylimo šuniuko skulptūra. Priešais
vilą stovintis 1912 metais įrengtas saulės laikrodis primena nedidelį apskritą
burtų staliuką. Laikrodis išlietas iš cemento, Jurgiui Pliateriui atvežus formas
iš Paryžiaus.
Laikrodžio, kaip ir deivės Dianos skulptūros, originalas yra Paryžiaus Luvro
muziejuje. Laikrodis papuoštas šokančių ir grojančių figūrų bareljefais.
Viršutinės dalies diską juosia Zodiako žvaigždynų simboliai, viršutinę plokštumą
puošia dvylika skulptūrinių galvų, vaizduojančių romėnų dievus. Dieną
simbolizuojančių dievų akys yra atmerktos, naktį - užmerktos. Norint sužinoti
tikrąjį Švėkšnos laiką reikia pridėti nuo 1 vai. 30 min. iki 1 vai. 40 min.
vasarą ir nuo 17 iki 48 min. žiemą.
Šviežiomis spalvomis švyti atnaujinti 1928 metais iškilę Saulės" gimnazijos
rūmai, 1990 metais atstatytas Lietuvos pavasarininkų" pastatytas Lietuvos
nepriklausomybės 10-mečiui skirtas paminklas.
Kone 10 hektarų užimančiame parke akys raibsta nuo medžių įvairovės. Parke
įveista daug vietinių ir įvežtinių medžių: dvis-kiaučių ginkmedžių, kukmedžių,
veimutinių pušų, karpytalapių liepų, bukų ir kt.
Dar vieni grafų Pliaterių rūmai ir parkas yra miestelio gale, už senųjų
kapinių.
Sugrįžo mecenatė
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, po dešimtmetį trukusio paveldėjimo
dokumentų tvarkymo Švėkšnoje dažnai ėmė lankytis Vašingtone (JAV) gyvenanti
Felicija Laimė Broel-Pliaterienė. Nuo 1999-ųjų ji kiekvieną vasarą atvyksta į
Švėkšną, apsigyvena Genovaitės" viloje, pro kurios langus regi parką,
skulptūras, bažnyčią ir tvenkinius, savo jaunystės takus.
Jos sutuoktinis Adomas Broel-Pliateris taip ir neišvydo laisvę atgavusios
Lietuvos ir gimtosios Švėkšnos. Grafienė jo palaikus pargabeno į Lietuvą.
Amžinojo poilsio jis atgulė Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios kriptoje.
Kasmet į jaunystės vietas grįžtanti 89-erių grafienė garsėja kaip dosni
mecenatė. Ji pirmiausia rekonstravo Genovaitės" vilą, restauravo jos pobūvių
salę su retais lipdiniais ir paveikslais, atnaujino Broel-Pliaterių šeimos
mauzoliejų Švėkšnos kapinėse, pradėjo giminei priklausiusio Vilkėnų dvaro rūmų
restauracijos darbus. Už mecenavimą, dalijimąsi palikimu ir rūmų restauravimą
miestelio seniūnas grafienei įteikė simbolinį Gerumo sparną" ir Šv. Jokūbo
skulptūrėlę.
Vienuolių pėdsakai
Švėkšnos istorijoje pėdsaką paliko ir Lietuvos Prezidento Antano Smetonos
žmonos Sofijos iniciatyva iš Karaliaučiaus į Kauną pakviestos seserys
elžbietietės, kurios slaugė ligonius, rūpinosi vargšais.
Šiandien Švėkšnoje esanti psichiatrijos ligoninė yra susijusi su Antaninos
Žemgulytės, vadinamos Marija Bonita, ir jos sesers Julijos Žemgulytės-Mickienės
vardais. 1935 metais Marija Bonita buvo paskirta dirbti į Švėkšną: tvarkė
parapijos senelių prieglaudą ir gimnazijos mokinių bendrabutį. Vėliau seseriai
kilo mintis statyti ligoninę ir prie jos vienuolyną. Projektą parengė
architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. 1939 metų rugpjūčio 15 dieną buvo
iškilmingai pašventintas kertinis ligoninės akmuo. Statyba baigta po penkerių
metų.
Sugrįžus sovietams, ligoninė liko be priežiūros, nes seserys Žemgulytės
pasitraukė į Vakarus. Tik 1956 metais buvo nuspręsta atkurti ligoninę.
|