XVI - XXI amžius

 

 

 

Švėkšnoje gyva grafų Pliaterių dvasia

Laimius Stražnickas

Raudona puošmena

Švėkšnos miestelis - jau Žemaitija, todėl jo urbanistinė struktūra, architektūra ir pastatai skiriasi nuo Klaipėdos krašto miestelių. Pačiame miestelio centre yra akmenimis grįsta turgaus aikštė, kurioje kiekvieną ketvirtadienį verda prekyba.

Šis įdomia praeitimi besididžiuojantis Žemaitijos miestelis ir šiandien gali padovanoti daug įspūdžių smalsiai keliautojo akiai.

Autobusui sustojus miestelio centre, apsuptame medinių ir mūrinių pastatų, visų dėmesį patraukia impozantiška dvibokštė raudonų plytų Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Švėkšniškiai pelnytai gali didžiuotis turį išskirtinius maldos namus. 1905 metais iškilusi bažnyčia yra aukščiausia rajone - jos bokštai šauna į 75 metrų aukštį.

Suprantama, daugybę kunigų Lietuvai padovanojusiame miestelyje šiandien matoma bažnyčia yra ne pirmoji. Rašytiniuose šaltiniuose randama žinių, kad pirmoji katalikų bažnyčia čia buvo pastatyta žemaičių seniūno Mikalojaus Kęsgailos 1509 metais. Tačiau 1732-aisiais miestelyje kilęs didžiulis gaisras ją sunaikino.

Beje, Švėkšnos miestelio istorijoje gaisrų netrūko ir vėliau. Namai čia liepsnojo dar mažiausiai šešis kartus. Vienas didžiausių gaisrų užfiksuotas 1925 metų gegužės 25-ąją - sudegė apie 300 pastatų. Miestelį pavyko atstatyti tik per kelerius metus.Tuo metu čia atsirado ir nuo gaisrų saugančio Šv. Florijono statula. Pastarasis miestelį ištikęs gaisras kilo 2006 metų gegužės 10 dieną, kai sudegė dešimt pastatų.

Kalbama dar apie dvi vėliau stovėjusias medines bažnyčias, gaisrui sunaikinus pirmąją, -1742 metais pastatytą kryžiaus formos ir, šiai susenus, jos vietoje 1803 metais ant mūrinių pamatų iškilusią naują. Tačiau tikinčiųjų šiame krašte buvo tiek daug, kad bažnyčioje jie visi negalėjo sutilpti. Todėl buvo užsimota statyti naujus maldos namus. Deja, dėl švėkšniškių idėjos Vilniaus generalgubernatorius labai spyriojosi. Ir sutiko tik su tam tikromis išlygomis: naujoji bažnyčia gali būti medinė ir ją galima statyti tik tuo atveju, jei bus įrodyta, kad tuometėje būti žmonėms yra pavojinga.

Nežinia, kas paveikė, tačiau 1900 metais buvo patvirtintas keliolika kartų brangesnis Karlo Eduardo Strandmano projektas, kuriam įgyvendinti lėšų skyrė tuo metu Švėkšnoje šeimininkavę grafai Pliateriai, jį parėmė JAV lietuviai. Pliateriai taip pat skyrė statybai reikalingą miško medžiagą, leido savo plytinėse nemokamai išdegti plytas ir čerpes.

Ketvirtoji gotikinio stiliaus raudonų plytų bažnyčia buvo statoma penkerius metus ir 1905 metų vasarą pašventinta vyskupo Kasparo Cirtauto, dalyvaujant apie 15 tūkstančių maldininkų. Puošniausias yra didysis bažnyčios altorius, pagamintas Purgerio fabrike Tirolyje. Jį kartu su sakykla Austrijoje nupirko ir bažnyčiai padovanojo grafas Aleksandras Pliateris. Altoriaus centre - skulptūros, vaizduojančios Švenčiausiąją Trejybę. Po didžiuoju altoriumi yra kripta, kurioje palaidoti kunigai Julius Maciejauskas ir Stanislovas Mažeika, grafai Adomas ir Aleksandras Pliateriai.

Unikalumo bažnyčiai, o gal ir visam miesteliui, suteikia virš gatvės nutiestas tiltelis, jungiantis šalimais esantį parką su bažnyčios šventoriumi. Viadukas pastatytas apie 1885 metus kartu su šventoriumi, t. y. beveik 20 metų anksčiau už bažnyčią.

1819 metais Švėkšnoje Jurgio Pliaterio lėšomis buvo pastatyta ir evangelikų liuteronų bažnyčia. Kai ji sudegė, 1867-aisiais kitoje vietoje iškilo nedidelė dabartinė liuteronų mūrinė bažnyčia.

Šeimininkavo Pliateriai

Švėkšnos gyvenvietė pirmą kartą aprašyta 1509 metų gegužės 21 dienos bažnyčios įkūrimo akte, kurį pasirašė Žemaitijos seniūnaitis Mikalojus Jonavičius Kęsgailą. Rašte nurodoma, kad Švėkšna - miestelis, kuriame yra dvylika karčemų, dvaras, administracijos ir prekybos centras, susisiekimo punktas. Spėjama, kad gyvenvietė ėmė augti po 1422 metų Melno taikos. Kaimas, kaip ir pro jį tekantis upelis, tada vadinosi Švėkšna, ir tik vėliau upelį imta vadinti Švėkšnale.

Šio Žemaitijos miestelio istorija glaudžiai siejasi su grafų Pliaterių gimine, kilusia iš Šveicarijos Brejelio (Broel) apylinkių ir Vokietijos Vestfalijos bei per Livoniją atkeliavusia į Lietuvą. Pliateriai Švėkšnoje šeimininkavo apie 200 metų ir iki šiol minimi geru žodžiu, mat nemažai nuveikė miestelio labui, rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu.

Pliateriai į šias žemes įžengė, kai 1766 metų gegužės 22 dieną Švėkšnos dvarą kartu su visais ūkiais ir vaitystėmis Žemaitijoje, Pajūrio apskrityje, už 714 tūkst. lenkiškų auksinų iš Vilniaus vaivados Mykolo Kazimiero Oginskio nusipirko Livonijos grafas Vilhelmas Jonas Pliateris. Po Vilhelmo Jono mirties Švėkšna atiteko jo sūnui Jurgiui (1750-1825). Jis Švėkšną paliko savo sūnui Telšių ir Vilniaus pavietų maršalkai Steponui (1799-1864). Jo sūnus Adomas (1836-1908) buvo Vilniaus gubernijos maršalka ir savo žemes perdavė sūnui Jurgiui Felicijonui Pliateriui, kuris mirė tremtyje Syktyvkare 1943 metais. Paskui šį dvarą pagal galiojusius įstatymus paveldėjo jo sūnus Aleksandras Adomas. 1943-iaisiais jis vedė Feliciją Laimą Verešilkaitę.

Pliateriai Švėkšnoje gyveno XVIII a. statytame dvare, kuris tarp kitų panašių reprezentacinių pastatų atrodė nedidelis ir neišvaizdus.Todėl Adomas Broel-Pliateris antroje XIX a. pusėje šalia senojo dvaro pastatė vilą „Genovaitė" (Villa Genovefa), kurią juosė parkas. Viloje buvo įrengta puotų salė, keletas kambarių svečiams. Pastatyti ir parko vartai. Švėkšnos rūmus puošė daug vertingų paveikslų, portretų. Čia saugotas Pliaterių šeimos archyvas, daug vertingų rankraščių lietuvių kalba. Gausi buvo rūmų biblioteka.

Pliaterių iniciatyva virš kelio į Klaipėdą buvo pastatytas mūrinis dviejų arkų pėsčiųjų tiltas, sujungęs šventorių su rūmais ir parku.

Švytintys rūmai

Švėkšnos gyventojai su pasididžiavimu pasakoja apie jų miestelyje esančią Pliaterių dvaro sodybą - vieną gražiausių ir geriausiai tvarkomų Žemaitijoje.

Pro parko vartus įžengus į rūmų kiemą, akį pamalonina sodri žaluma, kurios fone išryškėja apie 1880 metus iškilusi neorenesansinio stiliaus balto mūro vila „Genovaitė", kurią grafas pastatė savo žmonai. Parką puošia medžioklės deivės Dianos skulptūra, įtaisyta didžiojo tvenkinio saloje, Šv. Marijos statula, saulės laikrodis, dekoratyvinė vaza ant pjedestalo, apskrita apžvalgos aikštelė su baliustrada, laiptai į žemutinę terasą su vazomis, neoklasicistiniai pagrindiniai dvaro vartai, gulinčio grafienės mylimo šuniuko skulptūra. Priešais vilą stovintis 1912 metais įrengtas saulės laikrodis primena nedidelį apskritą burtų staliuką. Laikrodis išlietas iš cemento, Jurgiui Pliateriui atvežus formas iš Paryžiaus.

Laikrodžio, kaip ir deivės Dianos skulptūros, originalas yra Paryžiaus Luvro muziejuje. Laikrodis papuoštas šokančių ir grojančių figūrų bareljefais. Viršutinės dalies diską juosia Zodiako žvaigždynų simboliai, viršutinę plokštumą puošia dvylika skulptūrinių galvų, vaizduojančių romėnų dievus. Dieną simbolizuojančių dievų akys yra atmerktos, naktį - užmerktos. Norint sužinoti tikrąjį Švėkšnos laiką reikia pridėti nuo 1 vai. 30 min. iki 1 vai. 40 min. vasarą ir nuo 17 iki 48 min. žiemą.

Šviežiomis spalvomis švyti atnaujinti 1928 metais iškilę „Saulės" gimnazijos rūmai, 1990 metais atstatytas Lietuvos „pavasarininkų" pastatytas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui skirtas paminklas.

Kone 10 hektarų užimančiame parke akys raibsta nuo medžių įvairovės. Parke įveista daug vietinių ir įvežtinių medžių: dvis-kiaučių ginkmedžių, kukmedžių, veimutinių pušų, karpytalapių liepų, bukų ir kt.

Dar vieni grafų Pliaterių rūmai ir parkas yra miestelio gale, už senųjų kapinių.

Sugrįžo mecenatė

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, po dešimtmetį trukusio paveldėjimo dokumentų tvarkymo Švėkšnoje dažnai ėmė lankytis Vašingtone (JAV) gyvenanti Felicija Laimė Broel-Pliaterienė. Nuo 1999-ųjų ji kiekvieną vasarą atvyksta į Švėkšną, apsigyvena „Genovaitės" viloje, pro kurios langus regi parką, skulptūras, bažnyčią ir tvenkinius, savo jaunystės takus.

Jos sutuoktinis Adomas Broel-Pliateris taip ir neišvydo laisvę atgavusios Lietuvos ir gimtosios Švėkšnos. Grafienė jo palaikus pargabeno į Lietuvą. Amžinojo poilsio jis atgulė Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios kriptoje.

Kasmet į jaunystės vietas grįžtanti 89-erių grafienė garsėja kaip dosni mecenatė. Ji pirmiausia rekonstravo „Genovaitės" vilą, restauravo jos pobūvių salę su retais lipdiniais ir paveikslais, atnaujino Broel-Pliaterių šeimos mauzoliejų Švėkšnos kapinėse, pradėjo giminei priklausiusio Vilkėnų dvaro rūmų restauracijos darbus. Už mecenavimą, dalijimąsi palikimu ir rūmų restauravimą miestelio seniūnas grafienei įteikė simbolinį „Gerumo sparną" ir Šv. Jokūbo skulptūrėlę.

Vienuolių pėdsakai

Švėkšnos istorijoje pėdsaką paliko ir Lietuvos Prezidento Antano Smetonos žmonos Sofijos iniciatyva iš Karaliaučiaus į Kauną pakviestos seserys elžbietietės, kurios slaugė ligonius, rūpinosi vargšais.

Šiandien Švėkšnoje esanti psichiatrijos ligoninė yra susijusi su Antaninos Žemgulytės, vadinamos Marija Bonita, ir jos sesers Julijos Žemgulytės-Mickienės vardais. 1935 metais Marija Bonita buvo paskirta dirbti į Švėkšną: tvarkė parapijos senelių prieglaudą ir gimnazijos mokinių bendrabutį. Vėliau seseriai kilo mintis statyti ligoninę ir prie jos vienuolyną. Projektą parengė architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. 1939 metų rugpjūčio 15 dieną buvo iškilmingai pašventintas kertinis ligoninės akmuo. Statyba baigta po penkerių metų.

Sugrįžus sovietams, ligoninė liko be priežiūros, nes seserys Žemgulytės pasitraukė į Vakarus. Tik 1956 metais buvo nuspręsta atkurti ligoninę.

 

Psl. 75