Sudeikiai

Jurgita KARALIŪTĖ

Sudeikių atsiradimo istorija nukelia į XVII-XVIII a., kai šios apylinkės centras buvo Bikuškio dvaras, įsikūręs gražioje Alaušo įlankoje. Tuo metu Degsnio dvaro ponas Povilas Koziela-Poklevskis prie Alaušo ežero, netoli dabartinių Sudeikių kapinių, pastatė karčemą. O, kaip sakydavo seni žmonės, kur karčema - ten žydas, kur žydas - ten miestelis.

Tačiau koks miestelis, jei nėra bažnyčios? Šį reikalą padėjo išspręsti senovės lietuvių dievas Perkūnas. Jis trenkė į Bikuškio dvare buvusią Strazdovskių koplyčią ir ją sudegino. Koplyčioje lankėsi ne tik Bikuškio dvaro baudžiauninkai, bet ir Degsnio dvaro pono mužikai. Ir vienas, ir kitas ponas užsidegė statyti prie savo dvaro bažnyčią, bet negi statysi dvi kaimynystėje? Todėl šį klausimą pavedė išspręsti dviem šių dvarų raitiems bernams.

Bažnyčios statybai reikėjo gauti iš Kauno gubernijos gubernatoriaus leidimą, todėl ponai nutarė pasiųsti į Kauną du raitus bernus su jų prašymais. Kuris pirmas nujos ir įteiks gubernatoriui prašymą, tas ponas gaus teisę statyti bažnyčią ir parinkti jai vietą. Šios lenktynės ne tik ponus, bet ir baudžiauninkus labai sudomino. Juk ne juokai sukarti 150 km raitomis ir dar lenktyniaujant.

Kaip tos lenktynės vyko, prisiminimų neišliko. Žinoma tik tiek, kad Degsnio dvaro bernas pasiekė gubernatorių pirmas ir taip iškovojo savo ponui garbę statyti bažnyčią.

Bikuškio dvaro ponas, nors ir nepatenkintas pralošęs lenktynes, ėmė tartis su Koziela-Poklevskiu, kad šis statytų ją netoli dvaro. Aišku, ponas ponui akies nekerta.Tad susitarė, kad bažnyčią statys dvarų pusiaukelėje.Toji vieta ir atitiko Sudeikių kaimą. Tam pritarė visi, nes tai buvo tikrai puiki nepakartojamo grožio vieta.

Kaimas tapo miesteliu

1779 m. Bikuškio dvaro valdose Stanislovas Augustas leido įkurti Sudeikių miestelį ir jam suteikė turgaus bei prekymečio privilegiją. XIX a. pradžioje miestelyje veikė parapinė mokykla. 1806 m. pradėta statyti pirmoji Sudeikių bažnyčia. Statybos užsitęsė iki 1825-ųjų, o apie 1835 m. šventovėje jau rinkosi apylinkių maldininkai. Tuo metu bažnyčios stogas buvo dengtas šiaudais, nes, senajam ponui mirus, jaunesnysis bažnyčios statybai neskyrė lėšų. Baudžiauninkai savo lėšomis pastatė klėtelę ir varpinę, taip pat po mažą bokštelį priekiniame ir užpakaliniame bažnyčios kraiguose. Vėliau stogo danga keitėsi, bet bendra išvaizda pasiekė ir mus.

Ponas, norėdamas sudaryti geras sąlygas kunigams gyventi, atskyrė du valakus (40 ha) žemės nuo Sudeikių kaimo, o parapijiečiai pastatė kleboniją, špitolę, kumetyną ir kitus ūkinius pastatus. Taigi Sudeikiai iš paprasto kaimo tapo miesteliu, turėjo bažnyčią ir smuklę. 1820 m. miestelyje jau buvo 168 gyventojai.

1933-iaisiais bažnyčią išdažė ir atnaujino klebonas Juozas Savukaitis. Vėliau ją vėl remontavo, o 1955 m. papuošė barokiniu frontonu.

Sudeikių bažnyčia - klasicistinė, stačiakampio plano, bebokštė. Turi 3 altorius. Šventoriuje, kurį juosia akmenų mūro tvora, yra medinė varpinė, palaidoti 7 klebonai ir 2 fundatoriai. Pasakojama, kad bažnyčios statybai reikėjo labai daug akmenų, tad juos vežė iš visų aplinkinių kaimų. Šventoriaus tvoroje galima pamatyti net aukuro akmenų, atvežtų iš šalimais esančio Alkų kalno.

1920-1921 m. Sudeikiuose klebonavo poetas, dramaturgas, vertėjas, dainos „Leiskit įTėvynę" autorius Juozas Šnapštys-Margalis. Sudeikių bažnyčios šventoriuje kunigas ir palaidotas. 1995 m. šventoriuje buvo perlaidoti ir Sudeikiuose gimusio lietuvių filosofo egzistencialisto Juozo Girniaus, 1949 m. pasitraukusio į JAV, palaikai.

Dvarų legendos

Iš Sudeikių veda šeši keliukai. Norintiesiems pasigrožėti nepakartojamais Alaušo vaizdais ir nuostabia Aukštaitijos gamta geriausia rinktis asfaltuotą keliuką, besidriekiantį aplink visą ežerą. Jis prasideda Sudeikiuose, už autobusų stotelės sukant į kairę. Pavažiavus 3 km pasiekiamas Bikuškis - kaimelis, kur smailiame į ežerą išsišovusiame iškyšulyje stovi dvaras, nulėmęs ir Sudeikių miestelio istoriją.

Rašytiniuose šaltiniuose Bikuškio dvaras minimas jau XIV a. viduryje. Bėgant amžiams, dvaras priklausė Radviloms, Oginskiams, Prušinskiams, Plevakams, Drazdauskams ir kitiems dvarponiams. Anksčiau klestėjusi dvaro sodyba (dvarui priklausė septyni aplinkiniai kaimai, taip pat daugiau nei 500 ha žemės, veikė spirito gamykla, didžiulė kalvė) Antrojo pasaulinio karo metu buvo gerokai suniokota. Pokariu Bikuškio dvare įsikūrė kolūkio kontora, atsikraustė nauji gyventojai, dvaro žemės buvo užstatytos gyvenamaisiais namais. 1980 m. buvo nugriautas kumetynas. Šiuo metu yra išlikęs klasicizmo stiliaus dvaro gyvenamasis namas, XIX a. medinė klėtis, kalvės ir buvusios spirito gamyklos, vėliau - daržinės, griuvėsiai.

Džiugu, kad dabartinis dvaro gyvenimas - gerokai atgijęs. Čia organizuojami tapytojų plenerai, vyksta profesionalaus teatro spektakliai, simfoninės muzikos koncertai. Veikia meno galerija, taip pat kuriamas granito skulptūrų parkas.

Važiuojant toliau, už Bikuškio, pakylama į kalvą, nuo kurios žvelgiant į dešinę atsiveria nuostabi Alaušo panorama. Čia pat įsikūręs Alaušų kaimelis, o pavažiavus už Antandrajos ranka pasiekiamas kitas gražus ir paslaptingas, vienas didžiausių (299 ha ploto) Utenos rajono ežerų - Indrajai. Šio ežero pavadinimas siejamas su lietuvių mitologine būtybe Indraja. Vieni šaltiniai aiškina, jog Indraja - vandenų laumė, kituose Indraja buvo laikoma Perkūno žmona, po nepavykusios santuokos tapusi žvaigžde (planeta).

Pavažiavus toliau, maždaug pusiaukelėje tarp Antandrajos ir Ruklių kaimo, galima aplankyti XIX a. statytą Degsnio dvarą ar bent tai, kas liko iš kažkada buvusių įspūdingų centrinių rūmų su rūsiu ir mansarda, keturių akmenų ir plytų mūro tvartų, dviejų svirnų, kurie taip pat buvo su mansardomis ir rūsiais, trijų kumetynų, daržinių. Dabar didelėje trijų piliakalnių, likusių nuo Livonijos karų laikų, apsuptoje vietovėje niūriai stovi kritinės būklės dvaras, didžiulis svirnas ir keli ūkiniai pastatai. Už šių pastatų glūdi miškas ir kažkada buvęs parkas, kuriame, kaip sakoma, Napoleonas sėdėdavo prie didžiausio medžio. Dvaras iki šiol apipintas pasakojimais apie paslėptus lobius, kartą per metus nušvintančius dvaro rūsyje, apie baisų pono vaikų elgesį su tėvu ir kitomis šiurpiomis istorijomis. Palypėjus iki pat dvaro pastato atsiveria nuostabūs apylinkių vaizdai. Prieš akis tyso Voriškės miškas, už kurio slepiasi Alaušas, aplinkui - vien kalvos ir kalvelės.

Dvaro klestėjimo laikais jam priklausė 63 valakai žemės, 7 ežerai, 2 palivarkai, 7 kaimai. Pirmieji užfiksuoti dvaro šeimininkai buvo Kozielos-Poklevskiai. Kalbama, kad čia jie gyveno nuo Ivano Rūsčiojo laikų ir tik vėliau priėmė katalikybę. Rašytiniuose šaltiniuose minima tik vienguba Kozielų pavardė. Kita - Poklevskių - pavardė atsirado vėliau. 1889 m. Degsnėnus kartu su Jotaučių dvaru ir Kastulyne Utenos valsčiuje valdė trys dvarininko kataliko Povilo Kozielos sūnūs.

Kozielų giminė buvo palaidota bažnyčios šventoriuje (yra išlikę paminklai).