Beveik visos viduramžiais susikūrusios valstybės iš pradžių neturėjo nuolatinės sostinės – sostine tapdavo ta vieta, kur gyvendavo valdovas. Kadangi viduramžių valdovai dažnai kariaudavo ir negyvendavo toje pačioje vietoje, sostinių pavadinimai keitėsi.

Taip iš pradžių buvo ir Lietuvoje. Įsitvirtinę kurioje nors apylinkėje, kunigaikščiai nuolat kariaudavo su kaimynais, šalindami kitus kunigaikščius ir plėsdami savo valdas. Iškilusio kunigaikščio atramos punktas visuomet būdavo jo tėviškė – čia sutelktos stipriausios pajėgos, vykdavo svarbiausi susitikimai. Todėl tokios tėviškės pilys tapdavo savotiškomis sostinėmis.

Tuo tarpu beveik kiekvienas baltarusis neabejodamas pasakytų, kad tikroji Mindaugo sostinė buvo Naugardukas. Vis dėlto Lietuvos istorikai, remdamiesi senaisiais metraščiais, vis dažniau teigia, kad Naugardukas nebuvo tikrosios Lietuvos dalis – jo ryšiai su Lietuva buvo menki, o kurį laiką jį netgi valdė svetimos dinastijos kunigaikštis.

Šiandien niekam nekyla abejonių, kad Vilnius yra ilgaamžė Lietuvos sostinė. Stovėdami istorinėje miesto širdyje – Katedros aikštėje – ir žvelgdami į didingą Katedrą, šalia atkuriamus Valdovų rūmus ar virš jų bokštą iškilusią Gedimino pilį, galime prisiminti šios sostinės istorines ištakas.

Istorikai neabejoja, kad jau 1323 metais Gediminas gyveno Vilniuje, nes tais metais jis rašė savo garsiuosius laiškus popiežiui ir Vakarų Europos miestams. Tačiau tikėtina, kad pirmosios gyvenvietės dabartinėje Vilniaus vietoje atsirado gerokai anksčiau – dar iki tol, kol Gediminas pastatė čia naują pilį ir pats įsikūrė joje.

Kai didysis kunigaikštis Jogaila, vedęs Lenkijos karalaitę Jadvygą ir priėmęs Romos katalikų tikėjimą, 1387 metais atvyko į Vilnių ir pradėjo skleisti naująją religiją, nuo krikščionių kirvių krito šimtamečiai ąžuolai, užgeso šventoji ugnis. Toje vietoje iškilo Šv. Stanislovo, Šv. Andriejaus ir Šv. Pranciškaus bažnyčia, kuri ilgainiui transformavosi į šiandieninę Arkikatedrą baziliką. Savo klasicistinę išvaizdą ji įgijo per 1783–1801 metų rekonstrukciją.

Pakėlę akis aukštyn, vis dar galime išvysti išlikusį Gedimino pastatytos pilies bokštą. Ši pilis, vadinta Aukštutine, ne kartą buvo puolama priešų ir niokojama gaisrų, tačiau laikas nesunaikino šio sostinės simbolio – praeities liudytojo, tapusio Vilniaus ir visos Lietuvos istorijos dalimi.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje pradėti statyti 1530 metais, nugriovus XIV–XV a. mūrinius pastatus. Daugiau nei šimtmetį Valdovų rūmai buvo Lietuvos valdovų – Žygimanto Senojo, Žygimanto Augusto, Zigmanto ir Vladislovo Vazų – rezidencija. 1655 metais, Vilnių užėmus Maskvos ir kazokų kariuomenei, rūmai buvo sudeginti, apgriauti, nusiaubti ir išplėšti. 2002 metais pradėti rūmų atstatymo darbai, tačiau jų įrengimas dar nėra visiškai baigtas.

Apsilankę Vilniaus pilių teritorijoje, apžiūrėję Arkikatedros turtus ir patyrinėję Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijas, veikiančias Naujojo ir Senojo arsenalų pastatuose, keliaujame į Kernavę – pirmąją Lietuvos sostinę.

Pirmoji Lietuvos sostinė

Turistų gausiai lankoma Kernavė yra vos 35 km nuo Vilniaus, Širvintų rajone, dešiniajame Neries krante. Kernavės pradžia siejama su 1040 metais, kai kunigaikštis Kernius įkūrė pirmąją sostinę ir suteikė valstybei Lietuvos vardą. Tačiau rašytiniuose šaltiniuose Kernavė pirmą kartą paminėta tik 1279 metais eiliuotoje Livonijos kronikoje.

XIII–XIV a. Kernavė buvo vienas svarbiausių besikuriančios Lietuvos valstybės politinių ir ekonominių centrų. Čia buvo išsidėstęs galingas penkių piliakalnių gynybinis kompleksas.

Kernavė buvo Lietuvos valdovų rezidencija iki 1321 metų. Miestas suklestėjo valdant Traideniui (1269–1282) ir Vyteniui (1295–1316), įgijo viduramžių miesto bruožų. Aukuro kalne stovėjo gerai įtvirtinta kunigaikščio rezidencija, kurią saugojo priešpiliai – Lizdeikos ir Mindaugo sosto piliakalniai. Netoliese buvo įtvirtintas papilys, vadinamas Viršutiniu miestu (Pilies kalnas). Gynybinio komplekso papėdėje, Pajautos slėnyje, driekėsi viduramžių miesto gatvės su gyvenamaisiais namais ir amatininkų dirbtuvėmis, kuriose gyveno apie 3–4 tūkstančiai žmonių.

XIV a. pirmoje pusėje, išaugus Vilniui, Kernavė tapo daline kunigaikštyste, kurią valdė Gedimino sūnus Manvydas. Pilių kompleksą 1365 metais sudegino kryžiuočiai, o 1390 metais pačių miesto gynėjų, vadovaujamų Algirdo sūnaus Vyganto, pilys buvo sudegintos dar kartą. Po Vyganto mirties 1392 metais Kernavė tapo Lietuvos kunigaikščio dvaru.

Nors Lietuvoje yra apie tūkstantis piliakalnių, tiek šalyje, tiek visame Baltijos regione nėra kito tokio penkių piliakalnių komplekso kaip Kernavėje. Dėl išskirtinės pasaulinės reikšmės ši vietovė 2004 metais buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas fundavo pirmosios bažnyčios statybą, kuri buvo pastatyta iki 1430 metų. Miestelyje išlikusios kunigaikščio Vytauto laikų bažnyčios liekanos, taip pat dvi koplytėlės, pastatytos XVII ir XIX a. Šiandien Kernavėje stovinti mūrinė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia išliko nuo 1920 metų. Šalia bažnyčios stovi paminklai Geležiniam Vilkui ir kunigaikščiui Vytautui.

Antroji Lietuvos sostinė

Vargu ar šiandien sutiksi nors vieną lietuvį, kuris bent kartą nebūtų buvęs Trakuose. Tačiau ne kiekvienas žino, kad vos už keturių kilometrų yra dar vieni Trakai – Senieji Trakai. Tai vietovė, kurioje gimė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis.

Pasak legendos, Senuosius Trakus 1316 metais įkūrė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, sostą užėmęs po Vytenio mirties. Medžiodamas girioje, jis atrado gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų. Vietovė valdovui taip patiko, kad jis nusprendė ten apsigyventi – pastatė pilį ir įkūrė miestą, kurį pavadino Senaisiais Trakais. Tuo metu ryžtingasis valdovas Lietuvos sostinę perkėlė iš Kernavės į Senuosius Trakus, kurie tuomet buvo vadinami tiesiog Trakais.

Apie septynerius metus (iki 1323 metų) ši vietovė buvo Lietuvos sostinė, kol šio titulo neperėmė Vilnius. Sostine tapus Vilniui, Trakai liko Trakų kunigaikštystės ir Žemaitijos seniūnijos sostine, kurioje reziduodavo Lietuvos submonarchai.

Trakus Gediminas padovanojo savo sūnui kunigaikščiui Kęstučiui (apie 1297–1382), kuris piliai surado dar gražesnę vietą už kelių kilometrų – didingąjį Galvės ir Bernardinų ežerų pusiasalį. Ten jis pastatė naująją pilį ir iš Senųjų Trakų perkėlė savo rezidenciją.

Dabartiniai, arba Naujieji Trakai, apie 1375 metus tapo antruoju po Vilniaus LDK politiniu ir administraciniu centru. XIV a. viduryje pradėta statyti Trakų pusiasalio pilis per vidaus kovas 1382–1383 metais buvo sugriauta. Tačiau 1409 metais Trakuose iškilo antroji pilis – šįkart pastatyta saloje. Tai buvo stipriausia ir didingiausia pilis visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Ji iškart tapo svarbiausia kunigaikščio Vytauto Didžiojo (apie 1350–1430) rezidencija, kurioje jis iki gyvenimo pabaigos praleisdavo daugiau laiko nei bet kurioje kitoje Lietuvos vietoje.

Trakai garsūs ir tuo, kad čia XIV a. pabaigoje apsigyveno tiurkų kalba kalbantys karaimai, iki šių dienų išlaikę savo tradicijas. Karaimus į Lietuvą iš Krymo 1392–1397 metais atsivežė Vytautas Didysis. Manoma, kad po žygio į Aukso ordos stepes jis atvežė apie 380 šeimų.

Jei dar kartą užsuksite į Trakus, nepamirškite, kad be Galvės ežero saloje išlikusios gotikinės Trakų salos pilies, kurioje veikia Trakų istorijos muziejus, yra ir daugiau dėmesio vertų paminklų: parapinė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, pašventinta 1409 metais, 1863 metais statyta Švč. Dievo Motinos Gimimo cerkvė, XVIII a. karaimų kenesa, dominikonų vienuolynas, Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis, Užutrakio dvaras su neoklasicistiniais rūmais ir Eduardo Andrė suprojektuotu parku.

Vytauto gimtinė

Šimtmečiais sekama romantiška istorija apie tai, kaip Kęstutis sutiko nepaprasto grožio Palangos šventyklos vaidilutę Birutę ir paprašė jos rankos. Tačiau Šventosios ugnies saugotoja vaidilutė atsisakė, todėl apie 1349 metus Trakų kunigaikštis ją pagrobė ir prievarta parsigabeno į Senus Trakus, kur ir vedė. Spėjama, kad Kęstutis tuomet vedė antrą kartą. Santuokoje jiems gimė šeši vaikai: trys dukterys ir trys sūnūs. Apie 1350-uosius, Senųjų Trakų pilyje, gimė žymiausias viduramžių Lietuvos valdovas – būsimas Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas.

Vytautui Didžiajam atminti 1998–2002 metais buvo įrengtas simbolinis Vytauto Didžiojo kelias, kurį sudaro devynios medinės skulptūros, lydinčios turistus nuo Naujųjų Trakų iki Senųjų Trakų.

Senųjų Trakų Viešpaties Apreiškimo Šv. Mergelei Marijai ir Šv. Benedikto bažnyčia

pridėjo Dirbtinis intelektas: " – tai viena iš svarbiausių religinių ir istorinių vietų Senųjų Trakų miestelyje, įsikūrusi gražioje vietovėje, kuri buvo svarbi ir valdovų rezidencija. Ši bažnyčia yra įkurtas senovinis kultūrinis ir religinis objektas, kuris laikomas vienu iš svarbiausių Trakų regiono paminklų.

Bažnyčia buvo pastatyta apie XIV a. ir, kaip ir daugelis viduramžių statinių, pergyveno daugelį istorinių įvykių. Pati šventovė buvo siejama su Trakų kunigaikščių dinastija, o taip pat ir su Trakų kunigaikščiais, kurie buvo lietuvių valdovai.

Bažnyčia per savo istoriją buvo suremontuota, atnaujinta ir daug kartų išplėsta, kad atitiktų religinius poreikius ir augančios vietovės gyventojų skaičių. Daugeliu atvejų bažnyčia tapo svarbiu kultūros centru vietos gyventojams, o jos architektūriniai elementai ir interjeras liudija apie viduramžių religinį gyvenimą ir meninį braižą.

Ši bažnyčia, kaip ir visa šio regiono istorija, ne tik atskleidžia religinius, bet ir politinius santykius, nes buvo viena iš pagrindinių vietų, susijusių su to meto valdovais ir jų rezidencijomis. Dėl savo reikšmės ši bažnyčia yra ne tik istorinis, bet ir turistinis objektas, traukiantis lankytojus, kurie domisi Lietuvos istorija ir religiniu paveldu."

Senųjų Trakų piliavietėje dabar stovi bažnyčia, o senąją pilį mena tik koplytstulpis. Kai Kęstutis pasistatė naują pilį Galvės ežero pusiasalyje, Senųjų Trakų pilis nustojo savo reikšmės. Ją Vytautas 1405 metais atidavė vienuoliams benediktinams, kurie nesugebėjo jos išsaugoti. Dabartinis vienuolyno pastatas pradėtas statyti XVIII a. antroje pusėje. Jis buvo uždarytas 1845 metais, o jo pastatai atiduoti klebonijai, šalia kurios 1898-1899 metais iškilo dabar stovinti neogotikinė bažnyčia. Pernai vienuolyno pastatuose įsikūrė Šv. Jono apaštaliniės seserys.

Savo įkūrėjo Vytauto atminimą benediktinai išsaugojo net po vienuolyno uždarymo 1845 metais. Su Vytauto Didžiojo vardu siejama Senųjų Trakų Dievo Motinos paveikslo kilmė. Rūpestingieji benediktinai paveikslo antroje pusėje, apie 1859 metus, įrašė, kad Senųjų Trakų Dievo Motinos paveikslas vienuolynui padovanotas paties Vytauto Didžiojo.

XIX a. viduryje, carinei valdžiai uždarius vienuolyną, benediktinai stebuklais ir malonėmis garsėjusį paveikslą išsaugojo ir perdavė Vilniaus kapitulai. Dabar Dievo Motinos paveikslas pakabintas Trakų Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje.

savaitė 2011 m, kovo 23 d.