Širvinta - miestas, kurio nebėra

Priešais Kudirkos Naumiestį, kitame Šešupės ir Širvintos upių krante, iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos būta nedidelio ir gražaus miesto, kurį lietuviaivadino Širvinta, o vokiečiai - Schirwindt. Šiandien daugelyje žemėlapių jo nerasime: vietovė, kurioje tėra keli pastatai, priklausantys Rusijos kariuomenei, yra vadinama Kutuzovu. Visiškai sunaikintas miestas tapo karinio poligono dalimi.

Manvydas VITKŪNAS

Mažlietuvių žemė

Kudirkos Naumiestyje priėjus prie jau daug metų nenaudojamo tilto, kadaise jungusio du miestus, tegalima liūdnai pažvelgti į žemę, kurią vadiname Mažąja Lietuva. Prūsų, nadruvių, skalvių genčių gyventas kraštas, viduramžiais patekęs į Vokiečių ordino (kryžiuočių) rankas, nukariautas ir pradėtas kolonizuoti, dar labai ilgai išliko lietuviškas. Iki pat XVIII a., kai siautęs maras itin praretino šio krašto gyventojų gretas, ne tik šiapus, bet ir anapus Širvintos ir Šešupės dažniausiai skambėjo lietuvių kalba. Dar 1422 m. Melno taika nustatyta siena skyrė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nuo Prūsijos ir katalikus lietuvius nuo liuteronų mažlietuvių. Ši siena skyrė ir Rusijos imperijos užimtą Lietuvą nuo Prūsijos, tapusios Vokietija, ir tarpukario Lietuvos Respubliką nuo Vokietijos, ir dabartinę Lietuvą nuo rusų karo trofėjumi tapusios Mažosios Lietuvos, dabar vadinamos Kaliningrado sritimi.

Kadaise Širvinta buvo vienas iš daugelio nedidelių, gražių ir tvarkingų Mažosios Lietuvos miestų. 1546-1549 m. Širvintoje buvo pastatyta pirmoji bažnyčia. XVI a. Širvintos bažnyčią kurį laiką administravo Ragainės klebonas Martynas Mažvydas. Kitas Širvintos ganytojas - Tonias Gedkantas - sukūrė giesmių Mažvydo giesmynui.

Ilgus amžius buvusios lietuviškos Širvintos apylinkės ilgainiui suvokietėjo. Ypač daug vokiečių čia atsikėlė po 1710-1711 m. maro, kai išmirė daugelis senųjų gyventojų. 1725-aisiais Širvinta Prūsijos karaliaus Vilhelmo I dekretu gavo miesto teises. Vėliau dėkingi širvintiškiai valdovui mieste pastatė paminklą.

Miestai dvyniai

Šiandien į buvusio Širvintos miesto vietą galima pažvelgti Kudirkos Naumiestyje einant Širvintos taku, vingiuojančiu palei valstybės sieną. Prieiname tiltą per Širvintos upę. Tiltas užtvertas. Vienoje jo pusėje - gražus lietuviškas miestelis. Kitame krante - jokių gyvybės ženklų.

Žvelgiant j krūmokšniais apaugusią pievą sunku patikėti, kad kadaise ten buvo miestas. Juk vos prieš septynis dešimtmečius Širvinta žibėjo raudonplytės bažnyčios bokštais, čer-piniais tvarkingų namų stogais, o miesto turgaus aikštėje bei krautuvėse buvo galima išgirsti kalbant ir vokiškai, ir lietuviškai (kaip, beje, ir Kudirkos Naumiestyje). 1900-1901 m. Širvintą pasiekė visus Rytprūsius apraizgęs siaurasis geležinkelis. Pasiekti Širvintą, atgabenti į ją prekes ir išvežti Širvintos apylinkių ūkininkų bei mažų vietos įmonėlių produkciją tapo dar patogiau. Čia virė gyva pasienio prekyba.

Naumiesčio ir Širvintos žmonės labai aktyviai bendravo. Viename mieste buvo galima rasti geresnį fotografą ar gydytoją, o kitame - kirpėją, siuvėją ar račių. Širvintiškiai Naumiestyje mėgdavo pirkti maisto produktus, naumiestiškiai Širvintoje įsigydavo alkoholinių gėrimų, drabužių bei avalynės.

Naciai sukėlė įtampą

Lietuviškojo Naumiesčio ir vokiškosios Širvintos žmonės bendravo, prekiavo, rengė abiejų miestų sporto komandų varžybas, netgi tuokėsi, o kilus gaisrui ugniagesiai per tiltą skubėdavo į pagalbą kaimynams. Širvinta lietuviams carinės Rusijos laikais buvo svarbi ir kaip knygnešystės punktas. Per Širvintą draudžiamą lietuvišką literatūrą knygnešiai slapčia gabeno į Lietuvos gilumą. Labai gražiai bendravo liuteroniškojo Širvintos miesto žmonės ir su nedidele liuteronų bendruomene, gyvenusia Naumiestyje. XIX a. viduryje pastatę Širvintoje gražią dvibokštę gotikinę evangelikų liuteronų bažnyčią, širvintiškiai likusias plytas padovanojo Naumiesčio liuteronams. Taip iš Širvintos plytų buvo sumūryta Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnytėlė.

Kone idiliški abiejų miestų gyventojų santykiai tarpukariu ėmė po truputį keistis į blogąją pusę, Vokietijoje į valdžią atėjus naciams, prasidėjus aktyviai hitlerinei propagandai. Senieji naumiestiškiai pasakojo, kad kai kurie širvintiškiai pasidarė aro-gantiškesni, ėmė iš aukšto žiūrėti į lietuvius. Ypač didelė įtampa buvo pastebima 1934-1935 m., kai Lietuvoje buvo teisiami Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos norėję atplėšti vokiečių veikėjai.

Karų baisumai

Širvinta buvo išpuoselėta, tvarkinga ir graži, garsėjo dar ir tuo, kad buvo labiausiai į Rytus nutolęs Vokietijos miestas. Tačiau tai lėmė ir miesto nelaimes. XIX a. pradžioje per miestą žygiavo į Rusiją besiveržusius Napoleono kariuomenės daliniai. Tąsyk karas nuostolių miestui nepridarė. Nemažas būrys jaunų širvintiškių netgi įstojo į prūsiškuosius Napoleono kariuomenės dalinius.

Kur kas pragaištingesnis Širvintai buvo Pirmasis pasaulinis karas. 1914-1915 m., čia vyko intensyvūs kovos veiksmai. Miestas buvo labai smarkiai apgriautas artilerijos ugnies. 1914 m. rugpjūčio 17 d. rusai įsiveržė į Širvintą, tačiau netrukus vokiečių pajėgos atkovojo miestą. Lapkričio 12-ąją Širvinta vėl buvo užimta rusų, nusiaubta, apiplėšta. Po karo miestas buvo atstatytas. Lėšos Širvintai prikelti iš griuvėsių buvo renkamos visoje Vokietijoje.

1925-aisiais Širvintoje buvo iškilmingai atšvęstos miesto atstatymo darbų pabaigtuvės ir 200 metų miesto teisių suteikimo Širvintai sukaktis. 1926 m. Širvintoje gyveno 1 124 žmonės.

Baisia tragedija, pražudžiusią miestą, tapo Antrasis pasaulinis karas. 1944 m. spalį Širvinta buvo vienas iš pirmųjų Vokietijos miestų, užimtų sovietų kariuomenės. Iš pradžių miestą itin smarkiai nuniokojo artilerijos ugnis, netrukus į Širvintą įsiveržė ir pėstininkai.„Tarybinis kary! Štai ji-fašistinio žvėries irštva!" -skelbė Širvintos prieigose pastatytas agitacinis stendas. Vietos gyventojams teko evakuotis, o tie, kas nespėjo pasitraukti, tapo žiaurumo ir prievartos aukomis.

Po karo Širvinta nebuvo atstatyta. Griuvėsius ardė Kudirkos Naumiesčio ir kitų anapus upės buvusių Lietuvos gyvenviečių, taip pat labai sugriautų per karą, žmonės. Širvintos plytos naudotos pastatams Lietuvoje atstatyti. Daug ką išnešiojo kareiviai - Širvintos ir aplinkinių kaimų vietoje buvo įkurtas karinis poligonas, kurį Rusijos kariuomenė naudoja iki šiol.

Lietuvoje - Širvintos kampelis

Tai, kas liko iš Širvintos miesto, gyva tik išeivių iš šio krašto (daugelis jų atsidūrė Vokietijoje) ir kai kurių Kudirkos Naumiesčio gyventojų atmintyje.

„Schirvvindter Stube" -„Širvintos kampelis" - skelbia lentelė ant vieno iš Kudirkos Naumiesčio (Šakių r.) namų. Čia privačia iniciatyva įkurtas unikalus į dulkes sutrinto miesto istorijos muziejus. Jis, kaip ir minėtas simbolinis Širvintos takas, yra naumiestiškio Antano Spranai-čio ir jo žmonos Irenos įkūnytas sumanymas. Istorijos mokytoja ir buvęs profesinės technikos mokyklos dėstytojas po kruopelytę surinko Širvintos miesto istorijos nuotrupas. Spranaičių namų rūsyje įkurtame nedideliame muziejuje sukaupta fotografijų, leidinių, straipsnių, užrašytų prisiminimų. Yra ir šiek tiek daiktų iš sunaikinto miesto - pradedant bažnyčios plyta ir baigiant buities reikmenimis.

„Daiktų iš Širvintos yra ne vieno naumiestiškio namuose. Dar daug kas valgo iš vokiškų indų. Sunkiais pokario metais ištuštėjusi Širvinta ne tik Kudirkos Naumiesčio, bet ir Šakių, Vilkaviškio, net Marijampolės gyventojams tapo vieta, kur buvo galima susirasti gerų daiktų, parsivežti plytų ir čerpių. Namuose viskas liko: baldai, indai, knygos, patalynė... Į miestą įžengę rusų kareiviai susirankiojo tik vertingiausius daiktus, visų pirma laikrodžius. Suvalkiečiai nešė į Lietuvą viską, ką rado. Smerkti žmones dėl to būtų neteisinga - Kudirkos Naumiestis ir daugelis kitų Suvalkijos miestų, ypač pasienyje, karo metais buvo labai sugriauti. Reikėjo atsistatyti, bet nebuvo iš ko", - pasakojo A. Spranaitis.

Širvintos miesto, kaip ir kitų aplinkinių vietovių, istorijos įamžinimu rūpinasi Vokietijoje veikianti Pilkalnio apskrities draugija. Pilkalnis (dab. Dobro-volskas) buvo apskrities, kuriai priklausė Širvinta, centras.

„Išeiviai iš šio krašto, jų palikuonys atvažiuoja į Kudirkos Naumiestį. Ne visi leidžiasi į Karaliaučiaus kraštą. Ten, kur buvo Širvinta, dabar - Rusija. Kaip brangiausią relikviją jie lietuviškame Širvintos upės krante pa-sisemia saują žemės, prisirenka akmenėlių, plytgaliukų, prisiski-na gėlių, klevų lapų ir vežasi į Vokietiją - dabartinius savo namus. O tie, kam pavyksta aplankyti savo gimtąsias vietas Širvintos apylinkėse, dažniausiai išsiveža slogius prisiminimus - viskas nušluota nuo žemės paviršiaus", - atskleidė I. Spranaitienė.

Pastaraisiais metais Širvintos istorija ėmė domėtis ir rusai. Apie ją paskelbta keletas straipsnių spaudoje ir internete. Širvintoje lankėsi garsus rusų aktorius Aleksandras Širvindtas - jo pavardė skamba taip pat, kaip vokiškas miesto pavadinimas. 2006 m. aktorius netgi išleido knygą „Schirwindt, nutrintas nuo žemės paviršiaus".

Antanas Spranaitis kartu su žmona Irena savo namuose įkūrė Širvintos miesto muziejų. Martyno Vidzbelio ir Širvintos miesto muziejaus nuotraukos

Savaitė, 2013 m.