Vilniaus požemių paslaptys

Laimius STRAŽNICKAS

Aiškumo dėlei reikėtų pasakyti, kad požemiai nėra vien gyvenamųjų ar visuomeninės paskirties pastatų rūsiai, kuriuose būdavo saugojamos maisto ar gėrimų atsargos. Savotišką požeminį pasaulėlį turėjo bažnyčios ir vienuolynai, gynybinės paskirties statiniai. O ką jau kalbėti apie vandentiekio ar kitas nematomas komunikacijas. Caro laikais vos pusantro metro pločio vandentiekio tuneliai driekėsi po visą Vilnių ir jais galima buvo nuo vieno miesto galo patekti į kitą.

Laikui bėgant daugelis požemių buvo apleisti, apgriuvo ar tiesiog pavirto šiukšlių saugyklomis. Šiais laikais požeminis Vilnius pamažu tvarkomas ir atveriamas smalsiai akiai.

Ilsisi karalius ir jo žmonos

Vilniaus arkikatedros bazilikos požemiai per šešis šimtmečius prikaupė tiek paslapčių, kurių iki galo negali įminti ir šiandienos išminčiai.

Dar 1387 metais didysis Lietuvos kunigaikštis Jogaila, norėdamas įsiteikti katalikų dvasininkijai, Šventaragio slėnyje vietoj pagoniškos šventyklos pastatė mūrinę bažnyčią. Vėliau tapusi katedra šventykla buvo ne kartą perstatyta ir restauruota.

Katedros rūsiuose, kaip ir po kiekviena Vilniaus bažnyčia, buvo laidojami žmonės. Didieji Lietuvos kunigaikščiai, Lietuvos ir Lenkijos valstybės karaliai, jų žmonos, vyskupai, katedros kapitulos nariai, kiti garsūs dvasiškiai buvo laidojami iškilmingai, su brangiomis insignijomis, valdžios ir pripažinimo ženklais.

Griaudėjant karams ir siautėjant suirutėms Katedros požemiuose būdavo užmūrijamos kriptos, nišose slepiamos palaidotųjų brangenybės ir turtai. Vėliau žmonės, saugantys šias paslaptis, mirė jų niekam neperteikę. Taip buvo sukurta neviena istorija apie lobius priglaudusius arkikatedros požemius.

Mokslininkai, pradėję tyrinėjimus, išsiaiškino, kad iš viso po katedra buvo įrengtos 27 įvairaus dydžio kriptos. XV a. į kriptas vesdavo atskiri įėjimai -norint patekti iš vienos kriptos į kitą, reikėdavo eiti per lauką. Manoma, jog katedros požemiuose amžino poilsio atgulė daugiau kaip trys šimtai garbingų asmenų.

Šiandien nusileidę į dabartinės katedros požemius galime išvysti pirmosios šventyklos pamatus, atrastas ir sutvarkytas kriptas. Čia taip pat yra vieta, savotiška istorijos lentelė, kur statmenoje erdvėje atsiveria beveik visi-kultūriniai sluoksniai: nuo pagoniškojo laikotarpio iki XVIII a.

Didžiausia paslaptis buvo atskleista 1931 metais, kai Vilnių skandino baisus potvynis. Neries vanduo pasiekė net katedros sienas, kurios pradėjo eižėti, statinio pamatai trūkinėti. Kai buvo imtasi katedros pamatų tvirtinimo, požemiuose aptikti Lietuvos Didžiojo kunigaikščio, karaliaus Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų - Elžbietos ir Barboros Radvilaitės - palaikai.

Prie Aleksandro palaikų buvo rasti du puošnūs auksiniai žiedai, geležinis surūdijęs kardas ir odinė apipuvusi makštis. Griaučiai buvo labai sunykę, dalis jų vandens nuplukdyta prie sienos. Prie Elžbietos palaikų rasta karūna, auksinė grandinėlė ir pomirtinė lentelė, auksinis medalionas su abiejų Žygimantų portretais, žiedas su keturiais šlifuotais deimantais ir lentelė su Habsburgų herbu.

Barboros Radvilaitės kūnas karste buvo apipiltas negesintų kalkių ir pelenų mišiniu. Lentos supuvo, o kalkių mišinys nuo drėgmės sukietėjo, virto karsto pavidalo kevalu. Jame gana gerai išsilaikė Barboros Radvilaitės griaučiai, insignijos. Karsto dangtį puošė renesansinis kryžius su vainiku iš brangakmenių ir aukso. Barbora buvo palaidota su sidabrine paauksuota karūna, sidabriniu skeptru, auksiniu obuoliu su kryžiumi, ilga auksine grandine ant kaklo ir trimis auksiniais žiedais ant pirštų. Karste virš kunigaikštienės palaikų rasta sidabrinė lentelė su lotynišku įrašu, ant karsto viršaus buvo sidabrinė lentelė su Vyčio, Erelio ir Radvilų Trimitų herbais.

1931 metais restauruojant Šv. Kazimiero koplyčią sumanyta jos požemiuose įrengti mauzoliejų, kur ilsėtųs Didžiojo kunigaikščio, karaliaus Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų - Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės - palaikai. Dabar čia, ant nedidelių  paaukštinimų, pastatyti trys karstai su Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų palaikais bei urna su Vladislovo IV širdimi.

Po Švč. Sakramento koplyčia, anksčiau buvusia Vyskupų, įrengta Vyskupų kripta, kurioje šimtmečiais buvo laidojami Vilniaus vysku pa i. 1989 metais į šią kriptą atneštas karstas, kuriame įdėta sauja  žemių  iš bendro kapo prie Vladimiro kalėjimo, kuriame 1953 metais  mirė Vilniaus  arkivyskupas Mečislovas Reinys. Šioje kriptoje 1991 m. birželio 24 d. buvo palaidotas Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius, vėliau perlaidota Tremtinių koplyčioje, 1989 m. vasario 9 d. atšventinęs tikintiesiems grąžintą Vilniaus arkikatedrą.

Arkikatedros požemiuose galima pamatyti ir seniausią Lietuvoje figūrinės tapybos ant sienų pavyzdį - ant tinko nutapytą Nukryžiavimo sceną. Centre ant kryžiaus pavaizduotas Kristus, iš kairės - Švč. Mergelė Marija, o iš dešinės - šv. Jonas apaštalas ir evangelistas. Bizantinio stiliaus freska nutapyta XIV a. pab. - XV a. pr. Gali būti, kad šios freskos užsakovas buvo Vytautas, kuris panašaus pobūdžio kūriniais puošė Trakų Salos pilies sienas ir Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią.

Kriptos ir jų istorijos

Šv. Kryžiaus (bonifratrų) bažnyčia garsėja požemyje trykštančiu šaltiniu. Po mišių prie jo skuba įvairiomis talpyklomis nešini miestiečiai, tikėdami, jog šis vanduo gydo akių ligas. Žinia apie gydomųjų galių turintį šaltinį pasklido dar XIV a. pabaigoje. Pasakojama, kad šaltinis ištryško toje vietoje, kur buvo nužudyti septyni broliai pranciškonai.

Šv. Jonų bažnyčios rūsiai taip pat garsėja įvairiausiais pasakojimais. Vienas iš plačiausiai žinomų pasakoja apie atgijusius numirėlius.

Prieš keletą šimtų metų mirė turtingas miestietis. Giminės, norėdami surengti iškilmingas laidotuves, velionį aprengė turtingomis įkapėmis, ant pirštų užmovė brangius žiedus ir pašarvojo puošniausioje tuomet Šv. Jono bažnyčioje. Tačiau brangenybės paviliojo apsukruolius. Nakčiai bažnyčia buvo užrakinta, o prie karsto liko budėti berniukas, bažnyčios sargas. Plėšikai, pasišaukę berniuką, grasinimais įkalbėjo nuo numirėlio pirštų numauti žiedus ir iškišti jiems pro langą. Kai tik berniukas palietė lavoną, šis pašoko karste ir, čiupęs vaiką už rankos, suriko: „Prakeiktieji broliai, gelbėkite mane!".

Ištraukęs pirštus iš numirėlio saujos, berniukas užlėkė ant vargonų. Visą naktį numirėliai mėgino sučiupti berniuką. Nežinia, kuo visa tai būtų pasibaigę, jei ne paryčiais užgiedojęs gaidys. Rytą ant vargonų vaikas buvo rastas leisgyvis, o bažnyčia - pilna kaulų, karsto lentų ir smarvės. Visi karstai ir sarkofagai požemiuose buvo suirę, skeletai išmėtyti ir subyrėję... Tik keletas karstų buvo išlikę sveiki, neliesti: juose amžinu miegu miegojo tėvai jėzuitai...

2003 metais Vilniaus Bernardinų bažnyčioje tiesiant požeminę komunikaciją bei atliekant archeologinius tyrimus aptiktos šešios iki tol nežinomos kriptos, o jose - nemažai išbarstytų kaulų, kaip spėjama, iš ankstesnių palaidojimų. Iš viso archeologinių tyrimų metu po grindimis buvo rasta daugiau nei 20 kriptų su palaidojimais. Kai kurios iš jų viena su kita sujungtos kanalais. Po bažnyčios grindimis taip pat aptikta nemažai kaulų. Spėjama, kad čia buvo laidojami vienuoliai, kunigai, nusipelnę pasauliečiai, karo ar maro aukos. Laidojama būdavo neįprastai: be jokių karstų, nuogus kūnus suvynioja nt j drobulę ir tiesiog užpilant žemėmis. Tvarkant Bernardinų bažnyčios požemius kaulai buvo surinkti ir palaidoti Bernardinų kapinėse. Šiandien bažnyčios požemiai - tiesiog restauruotos tuščios patalpos.

1604-1615 metais Lietuvoje įsikūrę jėzuitai, remiami didikų ir miestiečių, statė Šv. Kazimiero bažnyčią, kuri tapo vienu gražiausių Vilniaus baroko paminklų. Kaip įprasta XVII a., po didžiuoju bažnyčios altoriumi buvo įrengta kripta, skirta laidoti patiems jėzuitams, taip pat jų geradariams.

Tačiau 1655 metais bažnyčia buvo nuniokota į Vilnių įsiveržusių Rusijos kazokų. Tikėtina, jog atstatant karo metu apgriautą bažnyčią buvo užpiltas įėjimas į kriptą. Po to apie ją niekas nežinojo. Tik 1991 metais, kai buvo remontuojami po sovietmečio tikintiesiems grąžinti maldos namai, atsitiktinai rasta ir kripta.

Tarp į kriptą suverstų griuvenų rasti keliolikos nenustatytų žmonių palaikai, nemažai altorių detalių, skulptūrų fragmentų... 1995 metais šioje kriptoje perlaidoti kituose Šv. Kazimiero rūsiuose rasti apie 200 žmonių palaikai. Ant šviesios spalvos tinko yra puikiai išsilaikę juoda spalva tapytos freskos.

Restauruotoje kriptoje įrengta atminimo vieta XVII — XVIII a. po visa Šv. Kazimiero bažnyčia palaidotiems jėzuitams ir jų geradariams bei ilgą laiką bažnyčioje dirbusiam šventajam Andriejui Bobolai (1591-1657), vienam iš jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą.

Mažojoje Lenkijoje gimęs A. Bobola Vilniuje praleido beveik trečdalį savo gyvenimo. Šv. Kazimiero bažnyčioje jis dirbo pamokslininku, nuodėmklausiu, bažnyčios rektoriumi, vadovavo miestiečių Marijos sodalicijai. Būtent šioje bažnyčioje jis buvo įšventintas į kunigus, davė keturis iškilmingus vienuolių įžadus.

Per 1655 metais kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva tėvas Bobola kazokų buvo užkluptas Polesės Janovo apylinkėse. Atsisakęs atsižadėti katalikų tikėjimo, jis 1657-ųjų gegužės 16-ąją buvo žiauriai nužudytas.

Šiaurės karo metu, 1702 metais, Pinsko kolegijos rektoriui M. Godebskiui pasirodė nežinomas, nežemiška šviesa spindintis jėzuitas ir pažadėjo, kad jis, Andriejus Bobola, apsaugos kolegiją nuo priešų armijos, jei rektorius atras jo kūną. Po ilgų paieškų suradus karstą aptiktas tarsi vakar palaidotas kūnas. Pasklidus žiniai gyventojai ėmė rinktis ir melstis prie kriptos, kurioje ilsėjosi tėvo Bobolos palaikai. Kankinys pažadą ištesėjo - pfėšikaujančios armijos aplenkė Pinsko kolegiją, o didysis 1709-1710 metų maras aplenkė visą Pinsko kraštą.

1938 metais Andriejų Bobolą paskelbus šventuoju, jo palaikai iškilmingai pervežti į Varšuvą.Ten jie gerbiami iki šių dienų.

Rūsyje - senovinė krosnis

Šv. Mykolo gatvėje 1998 metais XVII a. pradžioje statytame pastate buvo įrengtas Gintaro muziejus-galerija.

Vykdant archeologinius tyrinėjimus pastatą įsigijusiems Virginijai ir Kazimierui Mizgiriams likimas pateikė didelę staigmeną - atkastuose rūsiuose rasta neįkainojama archeologinė vertybė-XV a. pabaigos keramikos degimo krosnis, kuri dabar eksponuojama galerijos rūsyje.

Pasirodo, iš gatvės žengę kelis laiptelius žemiau (70 cm) į galeriją, mes iš XXI a. patenkame j XVII a. aplinką. Nusileidę dar tris metrus žemiau, į rūsį, atsiduriame XIV-XV a. kultūriniame sluoksnyje - toje žemėje, kuria vaikščiojo pirmieji šios miesto dalies gyventojai.

Po didžiuoju kambariu įrengtame rūsyje galima pamatyti istorinį žemių pjūvį - įvairaus atspalvio juosvos žemės sluoksnelius. Tai XIV-XV a. sklype buvusių žemės paviršių pjūviai. Pasirodo, šiame sklype gyvenę miestelėnai vaikščiojo net keturiais metrais žemiau nei dabartinis Šv. Mykolo gatvės grindinys.

savaitė n r. 47, 2010 m. lapkričio 24 d. 17