Palangos kurorto atsiradimas siejamas su Juozapu Tiškevičiumi. Jis 1880-aisiais pastatė pirmąjį viešbutį (kurhauzą), kelias vilas, vasaros teatrą, įrengė maudyklas. Deja, poilsiautojai, norėdami atvykti į Palangą, patirdavo ganėtinai daug vargo. Pasiekę Liepoją ar Klaipėdą, į Palangą turėdavo keliauti arkliais. Tada Tiškevičiai sumanė statyti laivų prieplauką. 1888 m. prieplauka su Palangos simboliu tapusiu jūros tiltu buvo atidaryta.

Tiškevičių laikais du kartus per savaitę iš Palangos į Liepoją plaukė prekybinis keleivinis laivas „Feniksas", kurį buvo įsigijęs J. Tiškevičius. Nedidelis laivas, į kurį buvo įmontuotas 24 arklio galių variklis, plukdydavo vasarotojus ir įvairias prekes, daugiausia - plytas. Tuo metu nuo plytinės iki pat prieplaukos per  tiltą buvo nutiestas geležinkeliukas, kuriuo arkliai traukdavo plytų pakrautus vagonėlius. Tais laikais į Palangą poilsiauti atvykdavo nemažai rusų. Nuo 1893-iųjų „Feniksas" į jūrą nebeišplaukdavo. Tiltas tapo išskirtinai pramogų vieta. Laikas, jūros bangos ir vėjas niokojo šį statinį. 1997 m. buvo pastatytas naujas tiltas, kurio ilgis - 470 metrų.

Kurorto puošmenos

Po tėvo Juozapo mirties (1891 m.) Palangą tvarkė jo sūnus grafas Feliksas Tiškevičius. Miestas pradėjo plėstis ir garsėti kaip kurortas. Grafas nekūrė ir neplėtojo verslų - darė tik tai, ko tuo laiku labiausiai reikėjo kurortui: įrengė jūros vandens maudykles, pastatė elektrinę, išgręžė arterinį šulinį.

Palangą paveldėjęs F.Tiškevičius 1897 m. pastatė naujus dvaro rūmus ir įkūrė angliško stiliaus parką - iki šių dienų didžiausias šio kurorto puošmenas.

Grafų Tiškevičių dvaro rūmų projekto autorius - Berlyne gyvenęs vokiečių architektas Francas Švechtenas. Šį dviejų aukštų mūrinį pastatą grafas F. Tiškevičius pasistatė nuolatiniam gyvenimui Palangoje.

Karo ir pokario metais pastatas buvo gerokai apgadintas. Rūmai restauruoti 1957-aisiais. Čia kelerius metus veikė Lietuvos dailininkų sąjungos kūrybos namai, kuriuose menininkai ne tik kurdavo, organizuodavo savo darbų parodas, bet ir poilsiaudavo. 1963 m. rugpjūčio 3 d. Tiškevičių rūmuose atidarytas Gintaro muziejus, čia veikiantis iki šiol.

Kartu su dvaro rūmais buvo kuriamas ir dvaro parkas. Šiandien Palangos botanikos parkas - vienas gražiausių, geriausiai išsilaikiusių ir tvarkomų parkų Lietuvos pajūryje. Parko projekto autorius - garsus prancūzų kraštovaizdžio architektas, botanikas Eduaras Fransua Andrė (1840-1911), su sūnumi Renė Eduaru tris vasaras praleidęs Palangoje ir vadovavęs parko kūrimo darbams. Jiems talkino belgų sodininkas Buisenas de Kulonas.

Grafų Tiškevičių indėlis į miestelio plėtrą neapsiribojo vien dvaro rūmų pastatymu ar parko įkūrimu. Jų pastangomis taip pat buvo pastatyta nauja Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Ši neogotikinė 76 metrų bažnyčia, iki šiol aukščiausias Palangos statinys, buvo statoma 1897-1906 m. pagal švedų architekto Karlo Strandmano projektą. Bažnyčios statyba kainavo 90 tūkst. aukso rublių, 30 tūkst. iš jų paaukojo grafas Tiškevičius. Bažnyčia išsiskiria itin gera akustika.

Romantiška legenda

Norint pajusti tikrąją šio garsaus Lietuvos kurorto dvasią reikėtų užkopti ant aukščiausios Palangos pajūrio kopos - Birutės kalno. Kalno pavadinimas siejamas su romantiška legenda apie šventąją ugnį kūrenusią vaidilutę Birutę, kunigaikščio Kęstučio žmoną ir Vytauto motiną.

Remiantis pasakojimais, XIV a. Palangoje gyveno bajoras Vidmantas. Jis turėjo labai gražią kilnios širdies dukterį Birutę. Ji tapo vaidilute ir pasižadėjo visą gyvenimą kurstyti aukuro ugnį deivei Praurimei. Šį pažadą galėjo panaikinti tik kunigaikštis.

Iš karo žygio jodamas kunigaikštis Kęstutis, pamatęs Birutę ir pamilęs ją iš pirmo žvilgsnio, paprašė jos tekėti. Birutė sutiko. Tada Kęstutis liepė toje vietoje pastatyti rūmus, o kalną pavadinti jos vardu. Po vestuvių jie susilaukė sūnaus Vytauto. Po Kęstučio žūties Birutė atsisakė krikštytis, grįžo į Palangą ir apsigyveno vyro pastatytuose rūmuose. Čia ji pasižymėjo dideliu atidumu paprastiems žmonėms, kiek galėdama stengėsi jiems padėti. Už tai žmonės ją nepaprastai gerbė ir net laikė šventąja.

Mirusi kunigaikštienė buvo palaidota kalno viršūnėje. Jos kapą nuolat lankydavo ir krikščionys, prašydami palengvinti žemėje gyvenančių žmonių vargus. Žemaičiai ir kuršiai tą kalną vadino Šv. Birutės vardu.