XVI - XXI amžius

Pro Nemenčinę Šventosios olos link

Manvydas VITKŪNAS

Pavažiavę vos keliolika kilometrų nuo Vilniaus Pabradės link, per gerą pusdienį galime aplankyti porą dvarų, įspūdingą piliakalnį ir netgi šventa laikomą olą, kurios sienomis varvantis vanduo esą gydo nusilpusias akis.

Viena pirmųjų bažnyčių

Pažintį su Nemenčine geriausia pradėti ne pačiame mieste, o į šiaurę nuo jo esančiame Piliakalnio kaime. Pats kaimo pavadinimas sufleruoja, kad čia stūkso įspūdingas piliakalnis. Įsikūręs dešiniajame sraunaus Nemenčinėlės upelio krante, piliakalnis dar šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sulaukė archeologų dėmesio ir išsamių tyrinėjimų. Paaiškėjo, kad žmonių čia gyventa dviem laikotarpiais: I-IV amžiuje ir nuo antrojo tūkstantmečio pradžios iki XIV amžiaus. Tyrimų metu rasta pastatų liekanų, buities daiktų, šarvų fragmentų, arbaleto strėlių antgalių ir daugybė kitų radinių.

XIV amžiuje Nemenčinė buvo išties svarbi gyvenvietė. Tai liudija ne tik piliakalnyje stovėjusi galinga pilis, kurios vaizdą, remiantis archeologinių tyrinėjimų duomenimis, pavyko rekonstruoti (maketas yra eksponuojamas Lietuvos nacionaliniame muziejuje). Nemenčinė tapo viena iš pirmųjų septynių Lietuvos vietų, kur po krikšto 1387 m. buvo įsteigta katalikų parapija ir pastatyta bažnyčia. Ji keletą kartų buvo sugriauta per karus ir vėl atstatyta. Dabartinė Nemenčinės bažnyčia iškilo XIX amžiaus viduryje.

Vilnijos muziejus

Kaip ir daugelyje Lietuvos miestelių, Nemenčinėje ilgą laiką gyveno gausi žydų bendruomenė. Bene pirmasis jos egzistavimą liudijantis dokumentas, datuojamas 1699 metais, yra teismo aktas, susijęs su labai nemalonia istorija: grįždamas iš Vilniaus, tuometis Nemenčinės klebonas nežinia už ką prikūlė vieną prie kelto per Nerį stovėjusį žydą, o antra tiek jam įkrėtė klebono tarnai. Negana to, tarnai įmetė „nekrykštą" į Nerį ir vos neprigirdė.

XIX amžiaus pabaigoje žydai sudarė tris ketvirtadalius Nemenčinės gyventojų. Žydų bendruomenės gyvavimą nutraukė nacių okupacija - žydai buvo išžudyti, o jų mokykla ir sinagoga - sudegintos.

Nemenčinėje verta užsukti į 2000 m. atidarytą Vilniaus krašto etnografinį muziejų, kurio pagrindinė dalis skirta daugiataučio Vilnijos krašto etniniam paveldui. Čia taip pat rengiamos įvairios parodos, edukaciniai užsiėmimai. Veikiausiai ateityje čia atsiras vietos ir pačios Nemenčinės istorijai. Prie Neries ir strategiškai svarbaus kelio įsikūrusi Nemenčinė ne kartą tapo kruvinų mūšių vieta. 1794 m. lietuvių sukilėliai čia susigrūmė su caro kariuomenės pajėgomis. Mūšyje žuvo po daugmaž 500 vyrų iš abiejų frontų. 1863-iaisiais Nemenčinėje vėl vyko kruvinos sukilėlių ir rusų pajėgų kautynės.

Kadaise garsus „bravoras"

Pavažiavę kelis kilometrus nuo Nemenčinės Pabradės link, pasukame į dešinę. Raudondvaris - viena iš septynių to paties pavadinimo gyvenviečių Lietuvoje. Dauguma Raudondvario dvaro pastatų šiandien stūkso apleisti, nors kadaise šis dvaras garsėjo ne tik grožiu, bet ir ekonomine galia. XVIII amžiaus pabaigoje dvarui, turėjusiam didelj „bravorą", priklausė net keturios karčiamos, plytinė, didelė kalkių degimo krosnis, du vandens malūnai ir vandens energija varoma lentpjūvė. XIX amžiaus viduryje plytinėje pagamintos plytos buvo naudojamos ne tik gausių dvaro pastatų, bet ir dvarininkų Parčevskių įsteigtos dabartinės Nemenčinės bažnyčios statybai.

Prieš pusantro šimtmečio Raudondvarį bene labiausiai garsino alaus darykla. Kaip teigia septintajame XIX amžiaus dešimtmetyje Nerimi laivu keliavęs ir šią kelionę knygoje „Neris ir jos krantai" įamžinęs grafas Konstantinas Tiškevičius „,pono Parčevskio dvaras Lietuvoje žinomas dėl savo alaus daryklos, kuri porteriu, bavarišku ir kitokiu alumi aprūpina Vilniaus miestą bei pusę Lietuvos".

Antrojoje XIX amžiaus pusėje už pinigus, uždirbtus iš alaus gamybos ir prekybos, Parčevskiai pasistatė Raudondvaryje naujus rūmus bei daug ūkinių pastatų. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje tai buvo vienas svarbiausių industrijos kompleksų visoje Rytų Lietuvoje.

Ola - neregių viltis

Nuo Raudondvario lieka pora kilometrų iki Liucionių kaime, dešiniajame Neries krante, esančio tolimiausio mūsų kelionės tikslo - Skališkių olos.

Kaimo gale palikę automobilį, einame taku palei Nerį, per kurią čia yra nutiestas „beždžionių" tiltas. Netrukus pamatome į viršų kylančius medžiu sutvirtintus laiptelius ir žiojinčią olos angą. Jausmas - lyg būtum atsidūręs kalnuose. Greta iš po akmens čiurlena šaltinis, nešantis tyrą vandenį į Nerį.

Skališkių ola - gamtos paminklas, susiformavęs per tūkstančius metų. Neris šioje vietoje turėjo prasigraužti per gana kietas uolienas. Iš jų slėnio pakraščiuose susidarė statūs šlaitai, o vienoje vietoje - netgi ola. Dabar ji - daugmaž 3 metrų aukščio, 15 metrų pločio, įsiskverbusi į šlaito gilumą daugmaž 6 metrus. Nuo olos sienų ir lubų skambiai teškėdami krinta vandens lašai. Jau ne pirmą šimtmetį žmonės tiki, kad Skališkių oloje (dar vadinamoje Šventąja ola) varvantis vanduo ir šalia esantis šaltinis turi stebuklingą galią - gydo sergančias akis. Sunku net įsivaizduoti, kiek tūkstančių žmonių siejo ir sieja savo viltis su šia ypatinga vieta. Olos viduje - dešimtys sudegusių žvakių, palikti šventųjų paveikslėliai, rožiniai.

Grafas K. Tiškevičius, aplankęs Skališkių olą, rašė:

 „Tai buvo vaizdas iš tiesų neįprastas. Čia kiekvieną praeivį stebino uolos luitas, drąsiai kyšantis iš kalno skardžio. Ši ola ne tik savo įdomia išvaizda vilioja lankytojus - traukia dar savo šventumo kerais, kuriuos jai pripažino tų kraštų žmonės. Iš jos lašantis vanduo turėjęs galią išgydyti akių ligas. Jei tik kas sergančias akis juo suvilgydavęs, tuoj pat pasveikdavęs. Nuo tada įvairių luomų žmonės, pėsti ir važiuoti, čia gausiai lankosi. Šventąją olą aplankiau. Jos papėdėje klūpojo žilagalvis senelis, vilkintis drobinį palaidinį, nesudriskusį ir švarų. Rankas buvo sudėjęs, akis pakėlęs aukštyn į kryžių. Šitaip jis meldėsi dangui be žodžių, nes jo lūpos, deja, nekrutėjo. Jis kalbėjo jaudinamą sielos maldą.".

Bezdonyse plėšikavo J. Pilsudskis

Grįžti nuo Nemenčinės į Vilnių galima pasirinkus gana vaizdingą maršrutą per Bezdonis. Ši miškuose paskendusi gyvenvietė, kur gyvena beveik 900 žmonių, žinoma nuo XV amžiaus. Anot lenkų istoriko Jano Dlugošo, 1415 m. čia lankėsi Jogaila. 1516-aisiais karalius Žygimantas Senasis padovanojo Bezdonis Vilniaus kaštelionui Ulrichui Hozijui. Bezdonių dvaras ir gyvenvietė ėjo iš rankų į rankas, kol 1609 m. atiteko jėzuitų vienuoliams. Jiems šeimininkaujant Bezdonyse lankėsi Vilniaus universiteto profesorius, lotyniškai rašęs poetas Motiejus Sarbievijus. Jis savo eilėse apdainavo ir miškingas Bezdonių apylinkes:

„Linksmas išbraidysiu Bezdonių miškus
     Pasidžiaugęs eglėm, jų gaiviom paunksmėm
     Prieangy kur nors prie tuopos atsisėsiu."

XVIII amžiaus pabaigoje Bezdonys buvo maža gyvenvietė - čia gyveno vos dešimt šeimų. Didžiulį impulsą Bezdonių plėtrai davė nutiesta geležinkelio linija iš Sankt Peterburgo į Varšuvą. Šalia geležinkelio stoties (pirmosios, kurioje stodavo Vilniaus Peterburgo link vykę traukiniai) įsikūrė taukų lydymo, klijų gamybos, odos apdirbimo įmonės, spirito varykla. Su Bezdonių geležinkelio stotimi yra susijusi ir bene garsiausia Lietuvoje traukinio apiplėšimo istorija. 1908 m. rugsėjo 26 d. Bezdonių geležinkelio stotyje Lenkijos socialistų partijos kovinė grupė, vadovaujama būsimojo Lenkijos vadovo Juzefo Pilsudskio, apiplėšė pašto traukinį.Tai buvo tikras amžiaus apiplėšimas, išgarsinęs Bezdonių gyvenvietės vardą visoje tuometėje Rusijos imperijoje. Grobikai pasisavino milžinišką sumą - 200 tūkst. carinių rublių. Išpuoliui vadovavo pats J. Pilsudskis - tuo metu jau garsus lenkų anarchistas, socialistas, kovotojas su caro administracija. Jo organizuotos lenkų kovinės organizacijos vien 1906 m. nužudė ar sužeidė daugiau kaip tūkstantį caro valdininkų, žandarų ir kareivių. Bezdonyse J. Pilsudskis su bendražygiais užpuolė iš Varšuvos į Peterburgą vykusį pašto traukinį, vežusį pinigus valstybės iždui. Kovinėje grupėje buvo 20 žmonių - 16 vyrų ir 4 moterys, tarp kurių - ir J. Pilsudskio meilužė Aleksandra. Įdomu, kad kovotojų grupėje buvo net trys būsimieji Lenkijos premjerai. Užpuolikai į Bezdonių stotyje sustojusį traukinį įmetė bombą ir puolė šaudyti į sąstatą saugojusius rusų kareivius (vieną nušovė, penkis sužeidė). Kai apsauga nustojo priešintis, plėšikai susprogdino seifus ir pagrobė didžiulę pinigų sumą.

„Vilia Mindoza"

Bezdonių pakraštyje, pasislėpęs nuo svetimų akių ne tik tarp miškų, bet ir greta niūrių sovietmetį menančių gamybinių pastatų, stūkso dvaras, vadinamas dvigubu Arvydų-Bezdonių vardu.

Dvaras daug kartų keliavo iš rankų į rankas, o dabartinį architektūrinį pavidalą įgavo XIX-XX amžių sandūroje. Sovietmečiu nuniokotas dvaras beveik prieš dešimtmetį buvo nupirktas dabartinio savininko ir restauruotas. Patekę į rūpestingas privačias rankas, rūmai gavo ir naują pavadinimą - „Villa Mindoza". Tai eklektiško stiliaus (su vyraujančiais klasicizmo elementais) rūmai su belvederio tipo bokštu. Po restauracijos rūmai įgavo kiek neįprastą lietuvio akiai, tačiau labai žaismingą vyšninę spalvą.

Atstatydamas rūmus, naujasis savininkas siekė sukurti jaukią pietietišką atmosferą. Todėl šiltomis spalvomis spindi ne tik rūmų išorė, bet ir vidus, kur vyrauja Viduržemio jūros regiono stilius - šiltos sienų ir baldų apmušalų spalvos, akmenėlių mozaikos. Dvaras dabar nuomojamas puotoms.

Savaitė nr.10, 2010 kovo 10