Marijampolė šiemet pasipuošė paminklu „Tautai ir Kalbai"

Laimius STRAŽNICKAS

... keliaujant per Suvalkijos sostinę Marijampolę akį patraukia J. Basanavičiaus aikštėje priešais savivaldybės administracijos pastatą į dvidešimties metrų aukštį iškilęs statinys. Tai - paminklas „Tautai ir Kalbai", tik rugsėjo mėnesį papuošęs miestą ir prasmingai įamžinęs Lietuvos vardo paminėjimo 1000-metį.
Paminklas pastatytas ant keturkampio granitinio pagrindo, kurio kampai simbolizuoja keturis Lietuvos etnografinius regionus - Aukštaitiją, Žemaitiją, Dzūkiją ir Suvalkiją.

Keturi bareljefai vaizduoja kertinius lietuvių kalbos išlikimo akcentus. Pirmasis skiriamas Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti, antrasis - lietuvių kalbos priešistorei, trečiasis - pirmajai lietuviškai knygai Martyno Mažvydo „Katekizmui", ketvirtasis - dabartinei bendrinei kalbai ir kalbininkui Jonui Jablonskiui.
Į viršų šaunanti rausvo granito kolona simbolizuoja sudėtingą ir ilgą tautos veržimąsi į ateitį ir savo išlikimą. Koloną vainikuoja nerūdijančio plieno sidabro spalvos raitelis ant žirgo.
Apie 2,5 mln. litų kainavusiam statiniui dalį lėšų skyrė Lietuvos Vyriausybė, Marijampolės savivaldybė, bendrovės ir privatūs aukotojai. Paaukojusiųjų tūkstantį ir daugiau litų vardai ir pavardės iškalti paminklo pjedestale.
Didingą paminklą Sūduvos sostinėje sukūrė žinomas skulptorius marijampolietis Kęstutis Balčiūnas.

Sakoma, kad idėja Marijampolėje įprasminti Lietuvos vardo 1000-metį sukėlė karštų diskusijų. Paminklo „Tautai ir Kalbai" atsiradimą mieste marijampoliečiai vertino nevienareikšmiai. Vienus gąsdino nemenka suma, kurią teko išleisti, kitus piktino tai, kad ant kolonos viršaus užkeltas raitelis vaizduojamas visiškai nuogas, o kiti su malonumu fotografuojasi paminklo fone ir džiaugiasi unikalaus monumento atsiradimu.
 

„Siesarties vingis".

Iš Šakių Kauno link beskubantį keliautoją staiga atsivėrę netikėti reginiai priverčia bent trumpam stabtelti Lukšių miestelyje. Istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtame 1697 metais miestelyje ne vien balta lyg gulbė spindinti neogotikinė Šv. Juozapo bažnyčia verčia sustoti. Kur kas labiau netikėtai atrodo vos apie pusantro tūkstančio gyventojų turinčiame miestelyje išpuoselėtas parkas „Siesarties vingis".

Parke dėmesį traukia daugybė medžio, metalo, akmens skulptūrų. Prie vienos iš skulptūrų, simbolizuojančios du vestuvinius žiedus, mėgsta fotografuotis vestuvininkai.
Tačiau ryškiausias parko akcentas - ant specialiai supilto piliakalnio iškilęs didingas monumentas. Tik šių metų liepą miestelio parke atsiradęs architektūrinis ansamblis „Vartai į antrąjį Lietuvos tūkstantmetį" įamžina svarbią mūsų šaliai sukaktį.

Monumento aukštis - aštuoni metrai. Į nulietas betono konstrukcijas įmontuotos trys metalinės pusketvirto metro aukščio saulutės. Jas nukaldino vilnietis Vladas Kuzinas su savo mokiniais ir padovanojo Lukšių miesteliui.

Architektūrinio ansamblio sumanytojas yra šalyje žinomas Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, skulptorius, etnokultūros puoselėtojas, trijų vaikų tėvas bei Lukšių seniūnijos seniūnas Vidas Cikana. Apie šį seniūną galima daug gražių žodžių pasakyti. Jis miestelio aplinką puošia jau ne vieneri metai, o šių metų pradžioje Lukšių miestelį paskelbė dar ir kultūros sostine. Seniūno iniciatyva daugelį metų miestelio centre telkšojusi bala virto tvenkiniu, o aplink jį įsikūrė parkas „Siesarties vingis". Pirmiausia parkas pradėtas tvarkyti kaip miestelio poilsio zona. Jame iškilo neįprastas „tarzaniškas" dviaukštis medžio statinys, kurį vietos žmonės išsyk praminė „Beždžionynu" o vėliau parkas vis tobulėjo, gražėjo, keitėsi, jame „apsigyveno" vis daugiau tautodailininkų darbų.

V. Cikana 2002 metais pradėjo gaivinti netoliese esantį Zyplių dvarą, kuris tapo rajono kultūros židiniu. Kartu su tautodailininkais, miestelio gyventojais sutvarkė parką, buvusiose arklidėse įsteigė muziejų, galeriją. Zyplių dvare kasmet vyksta tautodailininkų pleneras„Zyplių žiogai", kurio metu sukurti kūriniai ne tik formuoja pačio dvaro estetinį veidą, bet ir prisideda prie Lukšių miestelio skulptūrų parko kūrimo.

Lukšių gyventojai jau priprato, kad žiemą, esant tinkamam orui, miestelio skulptūrų parką pagyvina ledo skulptūros, kurias kuria pats miestelio seniūnas kartu su savo sūnumi Aldu. O kiekvieną pavasarį Velykų savaitę Lukšių miestelio centrą puošia didžiausias Lietuvoje „Velykinis margutis" ir jį sauganti „Velykų bobutė".

Didybę mena plytų krūvos  - Pavlovo respublika

Mažoji Merkinė garsi tuo, jog čia, dešiniajame Merkio krante, XVIII a. buvo įsikūrusi savo istorine praeitimi įdomi Pavlovo respublika.

Merkinė priklausė ne vienai didikų šeimai. 1767 metais iš Korsakų ją nusipirko LDK referendorius, Vilniaus kanauninkas Povilas Ksaveras Bžostauskas (1739-1827). Jaunas, išsilavinęs dvarininkas savo Merkinės dvare 1769 metais pradėjo radikalias ūkio socialines reformas - jis įkūrė Pavlovo respubliką, gyvavusią nuo 1769 iki 1795 metų.
Pavlovo respublika buvo nedidelė valstiečių savivaldos bendruomenė. Ją sudarė Merkinės dvarelis (34 valstiečių ūkiai), sujungtas su Turgelių palivarku (iš viso 78 valakai, apie 1640 ha). Valdė prezidentas (pats dvaro savininkas) ir valstiečių seimas. P. Bžostauskas pamažu likvidavo lažą, pakeitęs jį piniginiu mokesčiu, valstiečiams leido laisvai tvarkyti savo turtą, iš dalies ir žemę, verstis prekyba ir amatais, suteikė asmens laisvę. Respublika turėjo savo pinigus, banką, antspaudą, mokyklą, gydytoją, tvarkai palaikyti sukūrė miliciją iš 137 jaunų vyrų.

1791 m. balandžio 4 d. Lietuvos-Lenkijos Seimas oficialiai pripažino respubliką ir patvirtino jos gyventojų priimtą konstituciją.
Šia Pavlovo respublika tais laikais domėjosi daugelis Europos valstybių. Milicija turėjo savo vėliavą su Maltos kryžiumi vienoje pusėje ir Bžostauskų herbu bei raide „P" (Pavlovo) kitoje pusėje.
Pats Merkinės dvaras buvo įtvirtintas: iš visų pusių jį supo pylimas, ant kurio stovėjo tikros patrankos. Visi milicininkai - ūkių savininkai turėjo ir savo uniformas. Respublikos monetos buvusios didžiausia numizmatinė retenybė.

Respublika žlugo, kai jos įkūrėjas, suprasdamas, kad valdas greitai užims Rusija (per Lenkijos-Lietuvos padalijimus), pasitraukė į Saksoniją ir Pavlovo respubliką iškeitė į tenykštį dvarą. Naujasis dvaro šeimininkas Frederikas Mošinskis nebandė tęsti respublikos veiklos, vėl grąžino lažą ir nusavino žemę, o vėliau jo valdas išties okupavo Rusija. Jei  ne carinės Rusijos okupacija, iš  Pavlovo respublikos galbūt gaėjo susiformuoti laisva mažytė  valstybė, kokios yra Andora ar San Marinas.

Beje, Pavlovo respublikos įkūrėjas P. Bžostauskas emigracijoje išbuvo iki 1798 metų. Paskui jis grįžo į Lietuvą, klebonavo Turgeliuose, nuo 1825 metų iki mirties - Rukainiuose, kur ir palaidotas.

Lietuvos dailės istorikas, muziejininkas Vladas Drėma yra sakęs, kad dar tarybiniais pokario metais rūmai buvo sveiki. Juose įsikūrė tarybinis ūkis ir laikė rūmuose grūdus. Vienas to ūkio direktorių prasivogė ir, siekdamas nuslėpti nuostolius, padegė rūmus. Po gaisro rūmai nebuvo remontuoti nei restauruoti, be stogo ir perdengimų ėmė nykti ir griūti. Šiandien rūmų vietoje  belikę tik plytų krūvos.

Didinga miestelio bažnyčia

Pirmoji medinė bažnyčia Turgeliuose buvo pastatyta 1511metais. Dabartinė Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia perstatyta 1897-1909 metais. Grubaus akmens mūro ir raudonų plytų statinys stebina savo didybe ir formomis. Jau kelintus metus bažnyčios vidų puošia Hanso Memlingo paveikslo „Paskutinysis teismas" kopija, nutapyta dailininko Roberto Blujo.

Kaip ir garsiuosiuose Pivašiūnuose, rugpjūčio 15 dieną Turgeliuose yra švenčiama Žolinė.  Šv. Mišios būna aukojamos už vaikučius, jų tėvelius ir šeimas bei derlių. Po mišių visi patraukia į Turgelių P. K. Bžostovskio vidurinės mokyklos stadioną, kuriame vyksta linksmybės.

Turgelių bažnyčioje mišios vyksta lenkų kalba, o vieną kartą per mėnesį - lietuvių. Didžiumą miestelio gyventojų sudaro lenkai. Čia net ir gatvių pavadinimai bei kitos iškabos rašomos dviem kalbomis - lietuvių ir lenkų.

Tarp netikėtų akiai reginiųTurgeliuose - ir miestelio kapinėse iškilęs rotondinis bokštas su kupolu. Tai - šv. Felikso de Valua koplyčia, darnių formų, klasicistinio stiliaus pastatas. Ši iš lauko akmenų sumūryta koplyčia atsirado 1850 metais kaip Jozefo ir Kotrynos Kobilinskių šeimos, kuri į šias vietas atkeliavo 1834 metais įsigijusi Merkinės dvarą, memorialinė koplyčia. Dabar ji priklauso Turgelių bažnyčiai. Koplyčioje šarvojami mirusieji.

Netoli koplyčios yra Vilniaus universiteto rektoriaus teisininko, ekonomisto Simono Malevskio (1760-1832) kapas.

savaitė nr, 48, 2009 m. lapkričio 25 d. 17