Turtingas kraštas

Kėdainių krašto žmonės iš tiesų darbštūs ir gana turtingi. Tai krenta į akis, lyginant Kėdainių kraštą su daugeliu Lietuvos rajonų. Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad ir išpuoselėtų sodybų, ir turtingų ūkių šiame krašte galima pamatyti išties daug. O ką jau kalbėti apie šiltnamius -tiek daug jų nerasime jokiame kitame Lietuvos kampelyje. Kėdainių kraštas čia užaugintais agurkais garsėja nuo seno!

Pats Kėdainių miestas taip pat neeilinis. Nors jis netapo didmiesčiu ir Lietuvos miestų sąraše pagal gyventojų skaičių yra vienuoliktas, daugelis kur kas didesnių miestų galėtų pavydėti Kėdainiams jų grožio. Išpuoselėtas senamiestis su savo žavia architektūra, skirtingų konfesijų maldos namais, tvarkingi kiti miesto kvartalai, daug žalumos džiugina akį.
Iki Antrojo pasaulinio karo ir kurį laiką po jo Kėdainiai buvo apskrities centras, nuo 1950 m. - tik rajono centras.

104 smuklės

Nuo XV a. iki XIX a. pradžios Kėdainiai priklausė garsiai Lietuvos didikų Radvilų giminei.Tik 1544-1614 m. Kėdainius valdė kita didikų giminė - Kiškos. Tai labai gražiai atsispindi Kėdainių herbe - juoda erelio koja su juodu sparnu, paimta iš Radvilų herbo, laiko sidabrinę pasagą su trimis auksiniais kryžiais, paimtą iš Kiškų herbo.

Išmintingai valdomi ir puoselėjami Kėdainiai tapo klestinčiu miestu, kuriam 1590 m. suteiktos Magdeburgo teisės. Nevėžio pakrantėje netgi įsikūrė uostas. Privilegija laisvajam uostui Skongalio priemiestyje buvo suteikta 1581 m.

Kėdainiuose gausiai kūrėsi amatininkai, pirkliai, o smuklių XVII a. pradžioje čia priskaičiuota net 104-viena midaus, 21 degtinės ir 84 alaus. Miesto klestėjimo amžius mena viena iš trijų Lietuvoje išlikusių senųjų rotušių (kitos dvi yra Vilniuje ir Kaune), kurioje posėdžiaudavo miesto magistratas, buvo laikomi matavimo prietaisų etalonai, veikė teismas, o rūsyje buvo kalėjimas.

Kėdainiai buvo svarbus švietimo, kultūros centras. 1625 m. Kristupas Radvila įsteigė mokyklą, kuri ilgą laiką buvo svarbiausia protestantiška mokykla Lietuvoje. Mokykloje, kuriai prigijo „Šviesiosios gimnazijos" (lotyniškai - „Gymnasium Muštre") pavadinimas, filialai veikė Biržuose, Radviliškyje, Papilėje ir kitose Vidurio bei Šiaurės Lietuvos vietose.

Radvilų sarkofagai

Miesto širdis - Didžioji gatvė su gretimomis gatvėmis ir keturios senosios turgaus aikštės: Senoji rinka, Didžiosios rinkos aikštė, Janušavos aikštė ir Knypavos rinka. Čia yra daugelis architektūros paminklų. Miesto centre pastatytas originalus paminklas vienam iškiliausių Radvilų giminės atstovų - Jonušiui Radvilai (1612-1655), kuris svariai prisidėjo prie Kėdainių puoselėjimo, įsteigė mieste popieriaus fabriką, spaustuvę. Įdomus faktas -siekdamas, kad miesto gatvės būtų kuo geriau prižiūrimos, grindžiamos, J. Radvila nurodė kiekvienam įvažiuojančiam į Kėdainius žmogui atsigabenti po akmenį.

J. Radvila buvo viena ryškiausių Lietuvos politinių figūrų XVII amžiuje. Jo iniciatyva 1655 m. buvo pasirašyta Kėdainių sutartis, kuria buvo skelbiamas Lietuvos išlaisvinimas nuo unijos su Lenkija ir unijos sudarymas su Švedija. Lietuvos interesais rūpinęsis lietuvių didikas Lenkijoje buvo pramintas ,išdaviku'.

Jonušas Radvila mirė netrukus po šios sutarties pasirašymo. Iš Tikocino (dab. Lenkijoje) jo palaikai buvo pargabenti į Kėdainius. Jonušas Radvila ir eilė kita Radvilų giminės atstovų ilsisi Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios kriptoje. Čia galima pamatyti įspūdingus Radvilų sarkofagus.

Gyveno škotai

Senosios ir Didžiosios gatvių sankryžoje stūksanti Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia yra viena didžiausių šios protestantų konfesijos bažnyčių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Didingas pastatas iškilo XVII a. viduryje. Sovietmečiu paversta sporto sale, dabar bažnyčia restauruota.

Katalikų bažnyčių Kėdainiuose yra dvi. Centrinėje miesto dalyje yra medinė Šv. Juozapo bažnyčia ir varpinė. Dešiniajame Nevėžio krante stūkso itin įspūdinga gotikinė XV a. iškilusi Šv. Jurgio bažnyčia. Ši viena seniausių Lietuvoje katalikų bažnyčių kurį laiką, XVI a. antrojoje pusėje - XVII a. pradžioje, priklausė protestantams. Dėl šios bažnyčios buvo ilgai bylinėjamasi.

Tapęs svarbiu prekybos bei amatų centru, Kėdainių miestas buvo ir daugiatautis. Čia gyveno įvairių tautybių ir tikėjimų žmonių bendruomenės. Bene unikaliausia ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione buvo Kėdainių škotų bendruomenė, įsikūrusi čia 1628-1629 m. Dabar Škotijoje gausu lietuvių, o štai XVII amžiuje škotai ieškojo laimės Lietuvoje. Škotų naujakuriai čia ieškojo ramybės nuo Britaniją tuo metu krėtusių karų, taip pat kūrėsi naujoje, gana perspektyvioje rinkoje, juolab Kristupas Radvila žadėjo jiems Kėdainiuose tikėjimo laisvę ir geras verslo sąlygas. Škotai įleido šaknis Kėdainiuose, dalyvavo miesto valdyme (du škotai buvo netgi miesto burmistrais). Škotų tautybės gyventojų Kėdainiuose būta du trys šimtai. Deja, karai ir epidemijos XVII a. antrojoje pusėje - XVIII a. pradžioje gerokai nusiaubė Kėdainius. Daugelis likusių škotų XVIII a. persikėlė į Prūsiją. Iki mūsų dienų Kėdainiuose išliko kai kurie škotų prekybininkams priklausę namai. Radvilų gatvėje stovi 5 numeriu pažymėtas burmistro Jurgio Anderseno namas, o toje pačioje gatvėje 21 numeriu pažymėtas - kito škotų pirklio Arneto namas, kuriame buvo gyvenamosios patalpos, parduotuvės ir sandėliai.

Sinagogoje -Daugiakultūris centras

Iki Antrojo pasaulinio karo ir jį lydėjusio holokausto Kėdainiuose taip pat gyveno gausi žydų bendruomenė. Senosios rinkos aikštėje stovi dviejų sinagogų kompleksas. Tai Didžioji, arba Vasarinė, ir Mažoji, arba Žieminė, sinagogos. Prieš dešimtmetį po restauracijos čia įsikūrė Daugiakultūris centras, įrengta ekspozicija apie Kėdainių žydų bendruomenę, rengiami įvairūs kultūriniai renginiai, koncertai. Kėdainiuose, Smilgos gatvėje, yra išlikusi ir trečia sinagoga. Tragiškus holokausto įvykius menanti žydų žudynių vieta ir masinė kapavietė yra prie Smilgos upelio, netoli buvusio karinio aerodromo.

Kėdainiuose savo pėdsaką taip pat paliko vokiečiai, lenkai, rusai. Vokiečių gatvėje išlikusi XVII a. statyta evangelikų liuteronų bažnyčia. Ją įkūrė anuomet Kėdainiuose gausiai įsikūrę vokiečiai. Šalia bažnyčios kelis šimtus metų veikė liuteronų kapinės.

Pirmoji stačiatikių cerkvė mieste pastatyta dar XVII a. Iki šiol mieste veikianti Viešpaties Atsimainymo cerkvė perstatyta iš gyvenamojo namo 1861 m. Šios cerkvės globėju buvo netoli Kėdainių, Kalnaberžėje savo dvarą turėjęs Rusijos imperijos ministras pirmininkas Piotras Stolypinas.

Rytietiškas minaretas

Vienas įspūdingiausių kultūros paveldo objektų Kėdainiuose yra minaretas, pastatytas 1880 m. Įdomu, kad rytietiškas, islamo tikėjimui būdingas statinys atsirado Lietuvos viduryje ne kaip dalis musulmonų mečetės. Kėdainių minaretas yra vokiečių kilmės rusų generolo, Vilniaus generalgubernatoriaus, Kėdainių dvaro savininko Eduardo Totlebeno sugalvotas originalus statinys. E. Totlebenas dalyvavo 1877-1878 m. rusų-turkų kare. Pasakojama, esą generolas minaretą, panašų į Pleveno (Bulgarija) mečetės minaretą, savo dvare pasistatė kaip rusų-turkų kovų paminklą. Būta ir pikantiškesnių pasakojimų - esą minaretą E. Totlebenas pasistatė savo meilužės turkės garbei.

Kėdainių dvaras, ilgą laiką priklausęs Radviloms, vėliau valdytas kitų savininkų, deja, yra bene labiausiai nukentėjęs paveldo objektas Kėdainiuose.

Turtingas muziejus

Jei susirengėme į Kėdainius, tiesiog būtina aplankyti ir labai turtingą Kėdainių krašto muziejų, įkurtą prieš 90 metų - 1922 m. Čia galima pamatyti turtingą archeologijos, istorijos, etnografijos ekspoziciją. Muziejuje įamžintas 1991 m. sausio 13-ąją prie televizijos bokšto Vilniuje žuvusio kėdainiškio Alvydo Kanapinsko atminimas. Beje, netoli Kėdainių, Taučiūnuose, mūšyje su bolševikais žuvo ir pirmasis gyvybę dėl Lietuvos laisvės 1919 m. paaukojęs savanoris Povilas Lukšys. Jo bei kitų savanorių kapai yra kapinėse Dotnuvos gatvėje.

Išskirtinė Kėdainių krašto muziejaus ekspozicijos dalis yra Vinco Svirskio sukurtų kryžių salė. V. Svirskis (1835-1916) buvo bene garsiausias lietuvių dievdirbys.

Vienas iš įspūdingiausių Kėdainių krašto muziejaus eksponatų yra XIX a. Anglijoje pagamintas medžiotojų baldų komplektas, kurio gamybai panaudoti egzotinių Indijos ir Šiaurės Amerikos elnių ragai. 1900 m. šis komplektas buvo eksponuojamas pasaulinėje Paryžiaus parodoje, Didžiosios Britanijos ekspozicijoje. Baldus nupirkęs grafas Zabiela pargabeno juos į Apytalaukio dvarą greta Kėdainių.

2010 m. Žalgirio mūšio 600-jų metinių proga muziejuje atidaryta paroda, kurios pagrindinis akcentas - įspūdinga 8 kvadratinių metrų ploto Žalgirio mūšio diorama su 856 figūromis. Šį maketą sukūrė Kėdainių krašto žmonės - Akademijos miestelyje gyvenantys Jūratė ir Rimgaudas Dičiai.

Kėdainių krašto muziejus mieste turi kelis padalinius. Tai jau minėti Daugiakultūris centras. Kunigaikščių Radvilų mauzoliejus evangelikų reformatų bažnyčioje, taip pat Vytauto Ulevičiaus medžio skulptūrų muziejus J. Basanavičiaus g. 36, kuriame eksponuojami tautodailininko V. Ulevičiaus iš Krakių miestelio sukurti darbai.

Fosfogipso kalnai

Kėdainiuose yra ir kitų, kiek netradicinių įdomybių. Visų pirma tai netoli miesto baltuojantys fosfogipso kalnai, pradėti pilti dar 1968 m. Dabar fosfogipso (arba kalcio sulfato) atliekos, per kelis dešimtmečius suvežtos iš Kėdainių chemijos gamyklos (dabar - AB „Lifosa"), užima net 80 hektarų plotą, o jų kalnai siekia net 60 metrų aukštį. Dalį jų dengia augmenija.

Šiaurės vakariniame Kėdainių pakraštyje yra mažai naudojamas Daukšių aerodromas. Sovietmečiu čia buvo svarbi sovietų karo aviacijos bazė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir išvedus sovietinę kariuomenę, buvusi karinė bazė buvo gerokai nuniokota. Dabar Daukšių aerodromas naudojamas pramoginei ir sportinei aviacijai, automobilių varžyboms.