Pradžių pradžia: Pirmasis šaltinis / Antrasis šaltinis / Trečiasis šaltinis.
|
|
Šaltinis / Resources: Niesiecki "Herbacz Polski", elektroninis leidinys
|
| ...Mirus Stanislovui Kęsgailai, seniūnu Žygimantas Senasis
1527 m. balandžio 28 d. privilegija paskyrė jo sūnų, iš tos Žemės kilusį irgi
Stanislovą Kęsgailą [15001532]17. To prašė pats Žemaičių seniūnaitis, Žemaičių
ponai, tijūnai ir visa bajorija bei didžioji kunigaikštienė Bona su sūnumi
Žygimantu Augustu. Privilegijoje buvo aukštai įvertinta jo tėvo ištikimybė ir
nuopelnai valstybei bei valdovui. Turėdamas tai galvoje ir prašančiųjų motyvus,
valdovas patenkino prašymą. Tačiau perduodamas naujajam seniūnui Žemaitiją,
Žygimantas Senasis pakeitė jos valdymą ir, išskyrus teismą, apribojo seniūno
tiesioginį administravimą didelėje dalyje valsčių. Be aukščiau minėtų 4 dvarų [Josvainių,
Skirsnemunės, Veliuonos ir Vilkijos] valdovas į tiesioginį savo valdymą iš
seniūno perėmė dar 15 valsčių ir dvarų: Ariogalos, Beržėnų, Biržinėnų, Dirvėnų,
Gandingos, Kaltinėnų, Karšuvos, Pajūrio, Pašilės, Rietavo, Šauduvos, Telšių,
Tverų, Užvenčio ir Viešvėnų.... Citata paimta iš ŽEMAIČIŲ VALSTIEČIŲ PRIEVOLIŲ SURAŠYMAS 1537 IR 1538 M., Antanas Tyla |
Antrasis šaltinis:1527 m. Žygimantas Senasis, skirdamas Žemaitijos seniūnu paskutinį iš Kęsgailų giminės seniūną Stanislovą Stanislovaitį , pavedė jam valdyti Žemaitiją apribojančiomis jo teises naujomis sąlygomis. Didysis kunigaikštis pasiliko savo žinioje ne tik tuos dvarus ir valsčius, kurie jam ir pirmiau priklausė (Josvainius, Veliuoną, atskyrus nuo jos Tendžiogalos valsčių, Vilkiją ir Skirsnemunę, kuriuose tebuvo maždaug 1/5 didžiojo kunigaikščio valstiečių dalis), bet dar ir tuos valsčius, kurie ligi tol buvo Žemaitijos seniūno žinioje: Ariogalą, Beržėnus, Biržinėnus, Gandingą, Dirvėnus, Kaltinėnus, Karšuvą, Pajūrę, Palangą, Pašilę, Rietavą, Šiauduvą, Telšius, Tverus, Viešvėnus, Užventį. Citata paimta iš knygos Jūratė Kiaupienė " Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XVI - XVII a.", psl. 40 (nuoroda į K. Jablonskis " Lietuvos valstiečių kova... Aktas apie Žemaitijos valsčių pasidalijimą tarp didžiojo kunigaikščio ir seniūno..." |
Trečiasis šaltinis:Iš viešvieniškių atsiminimų VAMBUTAI, Juozas Normantas Kunigaikščių Vambutų reikšmė vėlyvesniame Lietuvos gyvenime sumažėjo. Jie ilgainiui tapo eiliniais bajorais - dvarininkais. Istoriko ir rašytojo Simono Daukanto brolis Aleksandras, studijavęs mediciną Vilniaus universitete, 1830 m. sausio 26 d. padavė prašymą Vilniaus bajorų deputacijai, nes norėjo gauti bajorystės dokumentus. Jo sudarytoje Daukantų giminės genealogijoje sakoma, kad, 1660 m., sudegus Jokūbo Daukanto namams ir turtui, jo nepilnamečiai vaikai Jonas ir Simonas Kazimieras už skolas užstatė Dabikinės dvarą Jonui Vambutui." Jonas Vambutas - pirmasis žinomas asmuo mano genealoginėje schemoje. 16 a.vidurys - spėjama Jono gimimo data. Pirmoji žinoma pagal metrikus data 1686 m. - Merkelio mirimo data. Neaišku kiek metų jam buvo, kai mirė, nežinomos jo tėvo bei senelio Jono gyvenimo datos.
Ketvirtasis šaltinis - minimas kunigaikštis Vembutas:Alfredas Bumbliauskas, Edvardas Gudavičius "Būtovės slėpiniai", 56 psl. I. Ankstyvoji Lietuvos istorija EDVARDAS GUDAVIČIUS. Remiuosi Hipatijaus metraščiu, kuris aprašo 1219 metų Voluinės sutartį. Jame sakoma, kad tą sutartį sudarė 21 lietuvių kunigaikštis. Iš jų - penki vyresnieji kunigaikščiai. Jie ne tik išvardyti, bet ir sugrupuoti į penkias grupes. A. B. O gal metraštininkas sugrupavo netyčia? Juk tuos vardus jis tik girdei: iš kitų. E. G. Veikiausiai lietuvių kunigaikščių vardus jis tiktai girdėjo. Kita vertus čia svarbiausias dalykas: o kaip tie vardai sugrupuojami? Pacituosiu keletą eilučių: O lietuvių kunigaikščių vardai buvo: štai vyresnieji - Živinbudas Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas, Daujoto brolis Viligaila... Toliau sakoma: ...o žemaičių kunigaikščiai - Gerdvilas, Vykintas... Paskui išvardijami septyni Ruškaičiai: ...o Ruškaičių - Kintibutas, Vembutas, Butautas, Vyžeitis ir jo sūnus Velžys, Kitenis, Plikienė. Dar vėliau paminimi trys Bulioniai: ...o štai Bulioniai - Vismantas, jį gi nužudė Mindaugas ir jo žmoną pasiėmė, ir jo brolius užmušė - Gedvilą, Sprudeikį. Na, ir pagaliau - keturi Deltuvos kunigaikščiai: ...o štai kunigaikščiai iš Deltuvos - Juodikis, Buteikis, Bikšys, Ligeikis
JSN_TPLFW_GOTO_TOP Kuo remdamasis Jūs sudarėte šį žemėlapį? EDVARDAS GUDAVIČIUS. Remiuosi Hipatijaus metraščiu, kuris aprašo 1219 metų Voluinės sutartį. Jame sakoma, kad tą sutartį sudarė 21 lietuvių kunigaikštis. Iš jų - penki vyresnieji kunigaikščiai. Jie ne tik išvardyti, bet ir sugrupuoti į penkias grupes42. A. B. O gal metraštininkas sugrupavo netyčia? Juk tuos vardus jis tik girdei: iš kitų. E. G. Veikiausiai lietuvių kunigaikščių vardus jis tiktai girdėjo. Kita vertus čia svarbiausias dalykas: o kaip tie vardai sugrupuojami? Pacituosiu keletą eilučių: O lietuvių kunigaikščių vardai buvo: štai vyresnieji - Živinbudas Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas, Daujoto brolis Viligaila... Toliau sakoma: ...o žemaičių kunigaikščiai - Gerdvilas, Vykintas... Matome, kad žemaičiai yra lietuviai, nes sutartį sudaro Litva - Lietuva. Paskui išvardijami septyni Ruškaičiai: ...o Ruškaičių - Kintibutas, Vem-butas, Butautas, Vyžeitis ir jo sūnus Velžys, Kitenis, Plikienė. Dar vėliau paminimi trys Bulioniai: ...o štai Bulioniai - Vismantas, jį gi nužudė Mindaugas ir jo žmoną pasiėmė, ir jo brolius užmušė - Gedvilą, Sprudeikį. Na, ir pagaliau - keturi Deltuvos kunigaikščiai: ...o štai kunigaikščiai iš Deltuvos - Juodikis, Buteikis, Bikšys, Ligeikisd3 Pabandykime šį tekstą paanalizuoti. Du išvardijimai pagal giminę Ruškaičiai ir Bulioniai; viena grupė: vyresnieji - pagal vyresniškumo principą; Deltuva ir Žemaitija - geografiniu principu. Ar galima šituc abejoti? Tik tiek, kad mums sunku pasakyti, kur įsikūrę tie Ruškaičiai kur Bulioniai, kur vyresnieji, nes apibūdinimas - ne geografinis. A. B. O kur yra Lietuvos žemė siaurąja prasme? E. G. Visų lietuvių genčių gyvenamas plotas - tai Lietuva. Kartu tai Lietuvos žemė siaurąja prasme. Lietuvių genties lopšys. Jis yra tarp Nemuno ir Neries. Gal dabar ir išvardykime tuos argumentus, kurie leidžia būtent ten lokalizuoti tą žemę. Apie tuos dalykus kalba XIII a. šaltiniai. Visų pirma tai Livonijos eiliuotoji kronika44 (tiesa, tai jau ne . |
