XVI - XXI am.

Didybė šalia Vilniaus

Lietuvoje yra apie tūkstantį dvarų, iš kurių maždaug 600 įtraukti į kultūros paveldo objektų sąrašą. Nors ne visi dvarai džiugina akį išpuoselėta aplinka ar išblizgintais fasadais, pabūti prie jų visuomet smagu – ypač prisiminus jų istoriją ir pasitelkus vaizduotę.

Laimius STRAŽNICKAS

Aplankykime keturias dvarų sodybvietes, esančias netoli Vilniaus. Vienos iš jų jau sutvarkytos ir plačiai atvėrusios duris laukia lankytojų, o kitos – galbūt tokios taps tik ateityje.

Ant Galvės ežero kranto

Apsilankymas Užutrakio dvare tikrai neturėtų nuvilti net reikliausių įspūdžių ieškotojų. Vaizdingoje vietoje, Trakuose, ant Galvės ežero kranto įsikūrę puošnūs Tiškevičių dvaro rūmai jau kelerius metus sparčiai restauruojami ir dažnai sutraukia rimto meno gerbėjus. Net jei tą dieną rūmuose nevyksta joks renginys, smagu pasivaikščioti po dvaro parką ir leisti vaizduotei laisvai klajoti.

Užutrakio dvaras kadaise užėmė daugiau nei 600 hektarų teritoriją, iš jų apie 80 hektarų sudarė sodyba. Užutrakio rūmus 1898–1901 metais pastatė grafo Juozapo Tiškevičiaus jauniausias sūnus Juozapas Tiškevičius (1868–1917), paveldėjęs sodybą po tėvo mirties 1897-aisiais. Jis tapo pirmuoju Užutrakio valdytoju.

Grafas 1897 metais Varšuvoje vedė kunigaikštytę Jadvygą Sviatopolk-Četvertinską. Jadvyga ir Juozapas vienas kitą mylėjo karštai – sakoma, kad bažnyčioje jie melsdavosi laikydami vieną rožinį. Vasaras šeima leisdavo Užutrakyje, kur priimdavo gausius svečius bei giminaičius, o žiemą išvykdavo į užsienį – dažniausiai į Varšuvą, Paryžių ar Vieną.

Šviesiomis spalvomis šiandien tviskantys istoriniai rūmai, turintys neorenesanso ir neoklasicizmo bruožų, buvo pastatyti pagal lenkų architekto Juzefo Huso projektą. Interjeras dekoruotas ankstyvojo prancūzų klasicizmo – Liudviko XVI – stiliumi.

Rūmus supo didelis parkas, įkurtas pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų. Jis buvo sumanytas kaip vandens parkas, su sudėtinga daugiau nei 20 dekoratyvinių tvenkinių sistema, tarpusavyje bei su Trakų ežerais sujungta kanalais. Čia taip pat nutiestas jaukus kelių ir pasivaikščiojimo takų tinklas, sukurtos dirbtinių uolų grupės, sudarančios kalnų peizažo įspūdį. Parką suprojektavo garsus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Andrė (Édouard André).

Šiandien Užutrakio dvaro aplinką pagyvina atkurtos marmurinės deivių Dianos, Floros, romėnų medžių nimfų hama-driadžių bei gulinčio vynuogių ir vyndarystės dievo Bakcho skulptūros, taip pat rudens personifikacijos biustas.

Mirus grafui J. Tiškevičiui, Užutrakio dvarą paveldėjo jo vyriausias sūnus Andrius Tiškevičius (1899–1977). Jis buvo antrasis ir paskutinis Užutrakio valdytojas. A. Tiškevičius 1939-aisiais pasitraukė į Londoną, kur vėliau vedė, tačiau palikuonių nesusilaukė.

Dvaras, virtęs muziejumi

Netoli Vilniaus, Liubavo kaime, yra vienas seniausių Lietuvos dvarų, įsikūręs vaizdingoje vietovėje prie Gūžios upės, dabar vadinamos Žalesa.

Romantiškiausiu Lietuvos dvaru dažnai vadinamas Liubavas (pavadinimas greičiausiai kilęs iš slaviško žodžio liubov, reiškiančio „meilę“) šiandien yra atviras lankytojams. Skulptoriaus Gintaro Karoso iniciatyva Liubavo dvaro malūnas buvo restauruotas, o jame įkurtas muziejus, pasakojantis dvaro istoriją ir pristatantis autentišką malūno įrangą.

Liubavo dvaro malūne, buvusioje malūnininko gyvenamojoje patalpoje, įrengtas lankytojų centras, o gamybinėse patalpose restauruoti malimo, sijojimo ir kruopų gaminimo įrenginiai.

Liubavo dvaro malūną–muziejų galima aplankyti nuo balandžio 15 iki spalio 31 dienos, trečiadieniais–sekmadieniais nuo 10 iki 18 val. Norint apsilankyti darbo dienomis, rekomenduojama iš anksto susisiekti su Europos parko administracija.

Įtakingiausia Europos paveldo organizacija „Europa Nostra“ Liubavo dvaro malūną–muziejų pripažino vienu geriausių Europos kultūros paveldo išsaugojimo pavyzdžių.

Liubavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas jau XVI a., kai Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas šią valdą paveldėjo iš savo tėvo Žygimanto Senojo. Tai įvyko apie 1544 metus. Iš išlikusių dokumentų matyti, kad šios apylinkės buvo turtingos gamtos išteklių – ypač medienos ir žuvų. Būtent šias gėrybes Liubavas tiekė karališkajam Vilniaus dvarui. Čia buvo įrengti, prižiūrimi ir nuolat atnaujinami žuvivaisai skirti tvenkiniai.

Liubavą valdė kilmingieji – nuo karališkosios šeimos, kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Rudojo, Golejevskų šeimos, politikų Krišpinų-Kiršenšteinų, iki grafų Tiškevičių ir talentingųjų Slizienių.

Tikrasis Liubavo dvaro aukso amžius buvo XIX a., kai jį valdė su Tiškevičiais besigiminiavusi Slizienių šeima. Pirmasis čia įsikūrė žymus to meto skulptorius Rapolas Slizienis su žmona Kamile Tiškevičiūte. Po Kamilės mirties dvarą perėmė jos vaikai – Valdemaras, Rita, Gustavas ir anūkas Rapolas Jonas. Iki pat 1940 metų, kai dvarą nusavino sovietų valdžia, čia rezidavo iš tėvo jį paveldėjęs Gustavo sūnus Rapolas Jonas. Slizienių valdymo laikotarpiu, XX a. pradžioje, čia buvo įkurtas pavyzdinis žirgynas ir pastatytas modernus vandens malūnas.

Nors Liubavo dvaro šeimininkai nuolat keitėsi, o kraštą neretai užklupdavo nelaimės, ši valda iki pat XX a. vidurio išliko svarbių Lietuvos istorijos asmenybių nuosavybe. Ji garsėjo gamtos turtais ir ilgainiui tapo mėgstama šviesių aristokratų bei talentingų kultūros ir meno žmonių rezidencija.

Kultūros paveldo departamente pasiteiravus, kokius dar dėmesio vertus dvarus netoli Vilniaus būtų galima aplankyti, buvo pasiūlyti du: Abromiškių ir Bartkuškio dvarai.

Elektrėnų seniūnijos Abromiškių kaime įsikūrusi dvaro sodyba ir parkas dar prieš kelerius metus buvo pagarsėję dėl jame kilusio gaisro ir nesutarimų tarp savininkų (tuomet viešojoje erdvėje buvo minima ir Editos Mildažytės pavardė), svarstant, ką reikėtų daryti su šiuo dvaru. Šiandien šis kultūros paveldo objektas labiau primena statybų aikštelę – bendrovės „Galvės investicija“ valdomas dvaras jau kurį laiką yra restauruojamas.

Pasibaigus restauravimo darbams, dvaro sodyboje planuojama įrengti svečių namus su reprezentacinėmis salėmis. Jei viskas vyks sklandžiai, 2014 ar 2015 metais čia, vietoje apleisto pastato, turėtų veikti visuomeninės paskirties centras. Įvairūs renginiai galės vykti ir atgaivintame parke – jam parengtas parkotvarkos projektas. Restauravus pagalbinius dvaro pastatus – oficiną, arklides, malūną – svarstoma įkurti amatų centrą. Elektrėnų savivaldybės iniciatyva atstatytame Abromiškių dvaro svirne jau įsikūrė bendruomenės namai.

Abromiškių dvarą 1571 metais pastatė Abrahamas Poniatovskis. Manoma, kad gyvenvietės pavadinimas kilo iš jo vardo. XVII a. dvaras priklausė Bychovcų giminei, o XVIII–XIX a. jį valdė prancūzų kilmės grafai de Raesai.

Legenda pasakoja, kad 1812 m. birželio 27 d., keliaudamas į Vilnių, Abromiškių dvare nakvojo pats Napoleonas.

Dvaras išgyveno klestėjimo laikotarpį, kai jame įsikūrė turtingi ir įtakingi didikai de Raesai. Senieji rūmai buvo rekonstruoti klasicizmo stiliumi, įrengtas tvenkinys, įveistas didžiulis sodas bei bitynas. Vasaromis dvare vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas – buvo rengiami literatūriniai vakarai, vaidinimai, pokyliai. Rūmai garsėjo daugiau nei 20 tūkst. lenkų ir prancūzų klasikų, istorinių knygų biblioteka, vertinga paveikslų kolekcija bei turtingu de Raesų ir Broelių-Pliaterių giminių archyvu.

Kai Kazimiera de Raes ištekėjo už grafo Pranciškaus Pliaterio, Abromiškės tapo Pliaterių nuosavybe. Jie dvarą valdė iki pat 1937 metų.

Vėliau dvaro rūmus su parku nusipirko bankininkas ir plačiai žinomas meno kūrinių kolekcininkas Mykolas Žilinskas (1904–1992).

Dauguma dvarą valdžiusių Raesų ir Pliaterių giminės palikuonių amžinam poilsiui atgulė netoliese esančiose Sabališkio kapinaitėse ir čia esančioje koplyčioje.

Gerokai apgriuvę dvaro rūmai sulaukė šių dienų – 1951-aisiais čia buvo įkurta Vievio ligoninė, vėliau – paštas, felčerinis punktas, biblioteka, meninio apipavidalinimo dirbtuvės, parduotuvė.

Šalia Abromiškių ežero XIX a. pirmoje pusėje buvo įkurtas dvarą apjuosęs parkas. Jį puošė trys tvenkiniai. Per parką, link rūmų, veda lenkta alėja. Parke vyravo vietinių rūšių medžiai. Iš gana gausiai čia augusių augalų šiandien išlikę nedaug: paprastieji kaštonai, paprastosios eglės „Ohlendorfii“, vakarinės tujos, didžialapės ir paprastosios liepos, platanalapiai klevai, pilkosios ir kanadinės tuopos...

Buvusios didybės liekanos

Už trijų dešimčių kilometrų nuo Vilniaus, Širvintų rajone, stūksantis Bartkuškio dvaras bene didžiausią įspūdį kelia masyviais vartais. Beje, kas nuvažiuodavo iki šių istoriją viliojančių rūmų, likdavo nusivylę – garsiojo australo Juozo Petraičio žmonai Giedrai priklausantis dvaras šiandien stovi pavojingai sunykęs.

Šiaurinėje kaimo dalyje klasicistinio stiliaus dvaro rūmus apie 1845–1855 metus pasistatė grafai Pliateriai. Rūmus juosia parkas, kur pagrindinę parko alėją užbaigia masyvūs trijų arkų vartai su barokiniu frontonu. Dar išliko oficina, spirito varykla, arklidžių liekanos, tvartas, sandėlis.

XIX a. pabaigoje grafaitė Stefanija Pliaterytė ištekėjo už Leono Vankovičiaus, ir dvaras, kaip jaunosios kraitis, atiteko Vankovičių giminei. Iš jų 1913 metais dvarą pirko garsus lenkų advokatas Aleksandras Lednickis (1866–1934), o po jo mirties, iki 1939-ųjų, dvarą valdė jo sūnus Vaclovas, per karą atsidūręs Londone. Ant dvaro vartų, kaip manoma, yra vieno iš buvusių jo savininkų advokato Aleksandro Lednickio herbas, kuriame vaizduojamas riteris. Jo rankose – skydas, su širdimi, perverta strėle.

Visi valdytojai stengėsi dvarą puoselėti kaip išmanydami. Po 1913 metais kilusio gaisro Lednickiai pasikvietė rusų architektą I. Rylskį, kuris atnaujino rūmus.

XIX a. pirmoje pusėje prie dvaro buvo įkurtas parkas. Čia gyveno daržininkas, stovėjo oranžerija. 1938-aisiais buvo iškirsta daug šimtamečių medžių.

Bartkuškio dvaras sovietmečiu buvo restauruotas. Jame veikė technikumas, kolūkio kontora.

Nors šiandieninis vaizdas Bartkuškio dvare greičiau sukels liūdesį nei pasigėrėjimo džiaugsmą, smalsuoliai sako, jog verta čia užsukti, kad pamatytumėte buvusios didybės liekanas, kurios neaišku, ar kada vėl džiugins prašmatniai spindinčiais rūmais.

Savaitė Nr. 21, 2012 m.