Didybė šalia Vilniaus

Lietuvoje yra apie tūkstantį dvarų, į kultūros paveldo objektų sąrašą jų įtraukta apie 600. Nors nevisi dvarai akį pamalonina su išmone tvarkoma aplinka ar išblizgintais fasadais, pabūti prie jų visuomet smagu, ypač prisiminus jų istoriją ir pasitelkus fantaziją.

Laimius STRAŽNICKAS

Aplankykime keturias dvarų sodybvietes, esančias netoli Vilniaus. Vienos iš jų - sutvarkytos ir plačiai atvertomis durimis laukia lankytojų, kitos tokios galbūt bus tik ateityje.

Ant Galvės ežero kranto

Apsilankymas Užutrakio dvare tikrai neturėtų nuvilti net reikliausių įspūdžių ieškotojų. Vaizdingoje vietoje Trakuose ant Galvės ežero kranto įsikūrę puošnūs Tiškevičių dvaro rūmai jau keleri metai sparčiai restauruojami ir dažnai sukviečia rimto meno gerbėjus. Jeigu tą dieną ir nenumatytas joks renginys rūmuose, smagu pasivaikščioti po dvaro parką ir duoti peno savo fantazijai.

Užutrakio dvaras kitados užėmė daugiau kaip 600 ha teritoriją, 80 ha iš jų - sodyba. Užutrakio rūmus 1898-1901 metais pastatydino grafo Juozapo Tiškevičiaus jauniausias sūnus Juozapas Tiškevičius (1868-1917), po tėvo mirties 1897-aisiais paveldėjęs Užutrakio dvaro sodybą. Jis buvo pirmasis Užutrakio valdytojas. Grafas 1897 metais Varšuvoje vedė kunigaikštytę Jadvygą Svia-topolką-Četvertinską. Jadvyga ir Juozapas karštai mylėjo vienas kitą. Apie jų meilę liudija tai, kad bažnyčioje jie meldėsi su vienu rožiniu. Vasaras šeima praleisdavo Užutrakyje, kur priimdavo daug svečių ir giminių, žiemos sezonui išvykdavo į užsienį: Varšuvą, Paryžių, Vieną.

Šviežiomis spalvomis šiandien tviskantys istoristiniai, turintys neorenesanso ir neoklasicizmo bruožų rūmai pastatyti pagal lenkų architekto Juzefo Huso projektą. Interjeras buvo dekoruotas ankstyvojo prancūzų klasicizmo - Liudviko XVI - stiliumi.

Rūmus supo didelis parkas, įkurtas pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, sumanytas kaip vandens parkas su sudėtinga daugiau nei 20 dekoratyvių tarpusavyje ir su Trakų ežerais sujungta tvenkinių sistema. Čia taip pat nutiestas jaukus kelių ir pasivaikščiojimo takų tinklas, sukurtos dirbtinių uolų grupės, sudarančios kalnų peizažo įspūdį. Parką suprojektavo garsus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduaras Andrė.

Šiandien į Užutrakį dažniausiai patenkame sausumos keliu, kuriuo nesinaudojo grafo šeima, nes jis buvo skirtas ūkio reikmėms ir pramintas bulvių keliu. Grafai Tiškevičiai į Užutrakio pusiasalį keldavosi plaustu per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką. Pusiasalio kyšulyje mažame namelyje budėdavo keltininkas. Kelias, vedantis nuo rūmų keltininko namelio link, vadintas Kunigaikščių alėja. Keltininko namelis ir prieplauka buvo matomi nuo netoliese esančios kalvos viršūnėje stovėjusios apskritos pavėsinės - rotondos. Ant gretimos kalvelės tarp mažų tven-kinukų pastatyta Švč. Mergelės Marijos su kūdikiu skulptūra. Sovietmečiu pavogtos skulptūros kopija 2007 metais buvo atstatyta ant išlikusio originalaus postamento. Beveik pusiaukelėje tarp rūmų ir keltininko namelio sumūrytas didelis dirbtinių uolų masyvas su grota.

Šiandien Užutrakio dvaro aplinką pagyvina atkurtos marmurinės deivių Dianos, Floros, romėnų medžių nimfų hama-driadžių bei gulinčio vynuogių ir vyndarystės dievo Bakcho skulptūros, rudens personifikacijos biustas.

Mirus grafui J.Tiškevičiui Užutrakio dvarą paveldėjo jo vyriausias sūnus Andrius Tiškevičius

(1899-1977). Jis buvo antrasis ir paskutinis Užutrakio valdytojas. A.Tiškevičius 1939-aisiais pabėgo į Londoną, kur vėliau vedė, tačiau palikuonių nesusilaukė.

Dvaras, virtęs muziejumi

Netoli Vilniaus esančiame Liubavo kaime yra vienas seniausių Lietuvos dvarų, įsikūręs vaizdingoje vietovėje prie Gėrėjos upės, dabar vadinamos Žalesa.

Pats romantiškiausias Lietuvos dvaras - Liubavas (pavadinimas greičiausiai bus kilęs iš slaviškos kilmės žodžio liubov, reiškiančio „meilė", šaknies) - šiandien yra lankomas. Skulptoriaus Gintaro Karoso iniciatyva Liubavo dvaro malūnas buvo restauruotas ir jame įkurtas muziejus, kuriame pasakojama dvaro istorija ir demonstruojama autentiška malūno įranga.

Liubavo dvaro malūne, buvusioje malūnininko gyvenamojoje patalpoje, įrengtas lankytojų centras, o gamybinėse patalpose restauruoti malimo, sijojimo, kruopų gaminimo įrenginiai.

Liubavo dvaro malūną-muziejų galima aplankyti nuo balandžio 15 iki spalio 31 dienos trečiadieniais-sekmadieniais nuo 10 iki 18 vai. Dėl lankymo darbo dienomis prieš tai reikėtų susisiekti su Europos parko administracija.

Įtakingiausia Europos paveldo organizacija „Europa Nostra" Liubavo dvaro malūną-muziejų pripažino vienu geriausių Europos kultūros paveldo išsaugojimo pavyzdžių.

Liubavo dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas dar XVI a., kai Lietuvos ir Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas šią valdą paveldėjo iš savo tėvo Žygimanto Senojo. Tai nutiko apie 1544 metus. Iš išlikusiu dokumentų matyti, kad čionykštės apylinkės buvo turtingos gamtos išteklių, ypač medienos ir žuvų. Būtent tokias gėrybes karališkajam Vilniaus dvarui tiekė Liubavas. Čia buvo įrengti, prižiūrimi ir nuolat atnaujinami žuvivaisai skirti tvenkiniai.

Liubavą valdė kilmingieji -pradedant karališkąja šeima, kunigaikščiu Mikalojumi Radvila Ruduoju, Golejevskių šeima, politikais Krišpinais-Kiršenšteinais ir baigiant grafaisTiškevičiais bei talentingaisiais Slizieniais.

Tikrąjį aukso amžių dvaras išgyveno XIX a., kai jį valdė su Tiškevičiais besigiminiavusi Sli-zienių šeima. Pirmasis čia Įsikūrė žymus to meto skulptorius Rapolas Slizienis su žmona Kamile Tiškevičiūte. Po Kamilės mirties dvarą valdė jos vaikai Valdemaras, Rita bei Gustavas ir anūkas Rapolas Jonas. Iki pat 1940 metų, kai dvarą nusavino sovietų valdžia, čia rezidavo iš tėvo jj paveldėjęs Gustavo sūnus Rapolas Jonas. Valdant Slizieniams, XX a. pradžioje čia buvo įkurtas pavyzdinis žirgynas, pastatytas modernus vandens malūnas.

Taigi nors Liubavo dvaro šeimininkai nuolat keitėsi, o kraštą užklupdavo nelaimės, ši valda iki pat XX a. vidurio išliko Lietuvos istorijai svarbių asmenų nuosavybe, garsėjo gamtos turtais ir ilgainiui tapo mėgstama šviesių aristokratų, talentingų kultūros ir meno žmonių rezidencija.

Dvare nakvojo Napoleonas

Kultūros paveldo departamente pasiteiravus, kokius dar dėmesio vertus dvarus netoli Vilniaus būtų galima aplankyti, mums pasiūlė du: Abromiškių ir Bartkuškio.

Elektrėnų seniūnijos Abromiškių kaime įsikūrusi dvaro sodyba ir parkas dar prieš kelerius metus garsėjo jame kilusiu gaisru ir nesutarimais tarp savininkų (buvo minima ir Editos Mildažytės pavardė) dėl to, ką reikėtų daryti su tuo dvaru. Šiandien šis kultūros paveldo objektas labiau panašus į statybų aikštelę - bendrovės „Galvės investicija" valdomas dvaras jau kuris laikas yra restauruojamas.

Pasibaigus restauravimo darbams dvaro sodyboje planuojama įrengti svečių namus su reprezentacinėmis salėmis. Jeigu viskas seksis, 2014 ar 2015 metais vietoj pastato-vaiduoklio čia bus veikiantis visuomeninės paskirties centras. Įvairūs renginiai galės vykti ir parke - jam atgaivinti parengtas parkotvarkos projektas. Restauravus pagalbinius dvaro pastatus - oficiną, arklides, malūną - galvojama atidaryti amatų centrą. Elektrėnų savivaldybės pastangomis atstatytame Abromiškio dvaro svirne įsikūrė bendruomenės namai.

Abromiškių dvarą 1571 metais pastatė Abrahamas Poniatovskis. Būtent iš jo vardo kildinamas gyvenvietės pavadinimas. XVII a. dvaras priklausė Bychovcų giminei, XVIII—XIX a. jį valdė prancūzų kilmės grafai de Raesai.

Legenda byloja, kad 1812 m. birželio 27 d. pakeliui į Vilnių Abromiškių dvare nakvojo Napoleonas.

Įsikūrus turtingiems ir įtakingiems didikams de Raesams dvaras suklestėjo. Senieji rūmai buvo rekonstruoti klasicizmo stiliumi, atsirado tvenkinys, įveistas didžiulis sodas ir bitynas. Vasarą dvare vykdavo aktyvus kultūrinis gyvenimas - buvo rengiami literatūriniai vakarai, vaidinimai, pokyliai. Itin garsėjo rūmuose sukaupta daugiau nei 20 tūkst. lenkų ir prancūzų klasikų, istorinių knygų biblioteka, paveikslų kolekcija, turtingas de Raesų ir Broelių-Pliaterių giminių archyvas. Mat Kazimierai de Raes ištekėjus už grafo Pranciškaus Pliaterio, Abromiškės tapo Pliaterių nuosavybe. Jie dvarą valdė iki 1937 metų.

Vėliau dvaro rūmus su parku nusipirko bankininkas ir plačiai žinomas meno kūrinių kolekcininkas Mykolas Žilinskas (1904-1992).

Dauguma dvarą valdžiusių Raesų ir Pliaterių giminės palikuonių amžinam poilsiui atgulė netoliese esančiose Sabališ-kių kapinaitėse ir čia esančioje koplyčioje.

Gerokai apgriuvę dvaro rūmai sulaukė šių dienų. 1951-aisiais čia buvo įkurdinta Vievio ligoninė, vėliau - paštas, felčerių punktas, biblioteka, meninio apipavidalinimo dirbtuvės, parduotuvė.

Šalia Abromiškių ežero XIX a. pirmoje pusėje buvo įkurtas dvarą apjuosęs parkas. Jį puošė trys tvenkiniai. Per parką rūmų link veda lenkta alėja. Parke vyravo vietinių rūšių medžiai. Iš gana gausiai čia augusių augalų šių dienų sulaukė nedaug: paprastieji kaštonai, paprastosios eglės „Ohlendorfii", vakarinės tujos, didžialapės ir paprastosios liepos, platanalapiai klevai, pilkosios ir kanadinės tuopos...

Buvusios didybės liekanos

Už trijų dešimčių kilometrų nuo Vilniaus Širvintų rajone stūksančiame Bartkuškio dvare bene didžiausią įspūdį kelia masyvūs vartai. Beje, kas nuvažiuodavo iki šių savo istorija viliojančių rūmų, likdavo nusivylęs - garsiojo australo Juozo Petraičio žmonai Giedrai priklausantis dvaras šiandien stovi pavojingai sunykęs.

Šiaurinėje kaimo dalyje klasicistinio stiliaus dvaro rūmus apie 1845-1855 metus pasistatė grafai Pliateriai. Rūmus juosia parkas. Pagrindinę parko alėją užbaigia masyvūs trijų arkų vartai su barokiniu frontonu. Dar yra oficina, spirito varykla, arklidžių liekanos, tvartas, sandėlis.

XIX a. pabaigoje grafaitė Stefanija Pliaterytė ištekėjo už Leono Vankovičiaus, ir dvaras, kaip jaunosios kraitis, atiteko Vankovičių giminei. Iš jų 1913 metais dvarą

pirko garsus lenkų advokatas Aleksandras Lednickis (1866-1934), po jo mirties iki 1939-ųjų dvarą valdė jo sūnus Vaclovas, per karą atsidūręs Londone. Ant dvaro vartų, kaip manoma, yra vieno iš buvusių jo savininkų advokato Aleksandro Lednickio herbas, kuriame vaizduojamas riteris. Jo rankose - skydas, nupiešta strėlės perverta širdis.

Visi valdytojai stengėsi dvarą puoselėti kaip įmanydami. Po 1913 metais kilusio gaisro Le-dnickiai buvo pasikvietę rusų architektą I. Rylskį, kuris atnaujino rūmus.

XIX a. pirmoje pusėje prie dvaro buvo įkurtas parkas. Čia gyveno daržininkas, stovėjo oranžerija. 1938-aisiais iškirsta daug šimtamečių medžių.

Bartkuškio dvaras sovietmečiu buvo restauruotas. Jame veikė technikumas, kolūkio kontora.

Nors šiandienis vaizdas Bartkuškio dvare greičiau sukels liūdesį nei pasigėrėjimo džiaugsmą, smalsautojai sako, jog verta čia užsukti, kad pamatytum buvusios didybės liekanas, kurios nežinia, ar kada vėl džiugins prašmatniai spindinčiais rūmais.

savaitė nr. 21, 2012 m.