Dvaras vėl atgijo

Į Bijotus Šilalės rajone atvykus aplankyti garsiųjų Dionizo Poškos baublių pirmiausia akis prikausto užrašas „Bijotų dvaro sodyba" ir nepriekaištingai sutvarkyta aplinka. Sužinojusi, kad šioje vietoje lankomės pirmą kartą, Baublių muziejininkė Lina Bajorinienė apgailestavo, jog negalime palyginti, kaip atrodė muziejaus teritorija anksčiau ir dabar.

„Iš keliasdešimties arų dabartinis muziejus išsiplėtė iki dvylikos hektarų. Smetonos laikų mokykla, jau daugiau kaip du dešimtmečius stovėjusi tuščia, aplūžusi ir apgriuvusi, šiandien kviečia lankytojus užsukti ir susipažinti su rašytojo Dionizo Poškos gyvenimu ir veikla. Čia taip pat įrengta kaimo biblioteka, konferencijų salė kartu su Šv. Kazimiero koplyčia, kurioje aukojamos raišios. Už kalvos pagal senus brėžinius atstatytas dvaro vandens malūnas, kuriame galbūt kada nors taip pat bus ekspozicija. O ką jau kalbėti apie aplinką: išvalyti tvenkiniai ir upė, išgenėti medžiai, sutvarkytos vejos, nutiesti takeliai", -neslėpdama džiaugsmo vaizdų pokyčius lygino muziejininkė.

D. Poškos baubliai - pirmasis kraštotyros muziejus Žemaitijoje ir visoje Lietuvoje. Pastaruosius dvejus metus jis buvo uždarytas, nes čia vyko intensyvūs restauravimo darbai, kuriems buvo skirta šeši milijonai litų (pusę šios sumos skyrė Europos Sąjunga). Todėl genami smalsumo žmonės dabar vis važiuoja ir važiuoja norėdami pažiūrėti, kaip garsieji Baubliai atrodo šiandien.

Biografijos štrichai

Atstatytoje Smetonos laikų mokyklėlėje muziejininkė mums parodė visą sieną užimantį vaizdą iš D. Poškos gimtųjų vietų Lėlaičiuose, Mažeikių rajone.

Anksčiau D. Poškos gimimo data nebuvo tiksliai žinoma, tik numanoma - apie 1765 metus. Tačiau neseniai D. Poškos biografijos tyrinėtojams išstudijavus Žemalėje, Mažeikių rajone, rastus lenkiškus tekstus pavyko nustatyti tikslesnius duomenis - D. Poška pasaulį išvydo 1764 metų spalio 8 dieną. Dar muziejininkė patikslino, jog Dionizo motinai tai buvo trečioji santuoka. Kai mažajam buvo penkeri, mama mirė. Kadangi po jos mirties tėvui žmonos dvaras nepriklausė, jis su mažuoju sūneliu sugrįžo į savo gimtuosius kraštus.

Bijotų dvaras, vadintas Bar-džiais (Bardžių dvaru), minimas nuo XVI amžiaus. Jis priklausė Poškų-Paškevičių giminei. Šį dvarą ir aplinkines žemes iš kelių savininkų supirko rašytojas D. Poška, dvare gyvenęs 1790-1830 metais. Dalį įsigytų valdų jis netrukus perleido savo tėvui. Kadangi santaikos tarp tėvo ir sūnaus nebuvo, netrukus atsirado du dvarai ir du pavadinimai: D. Poška valdė Bardžius, o jo tėvas - Bijotus.

Būsimasis poetas mokėsi Kražių jėzuitų kolegijoje. Vėliau Raseiniuose įgijo tuomet populiarią ir pelningą teisininko profesiją, jam labai padėjusią sudarant žemės nuomos ir pardavimo sandorius. 1790 metais jo ūkis užė mė jau 490 hektarų. Pati sodyba buvo itin gražioje vietoje, ant kalnelio, Pelos kilpoje Šiek tiek žemiau upelis užtvenktas ir ant jo pastatytas vandens malūnas.

Ąžuolas darbui ir poilsiui

1812-aisiais tuo metu jau lituanistinio sąjūdžio dalyvis, vienas žymiausių kultūros veikėjų, pasižymėjęs įvairiapuse kultūrine veikla istorijos, kalbotyros, muziejininkystes srityse išgarsino Bijotus-Bardžius, nupjovęs ant Vyšniakalnio augusį jau džiūstantį galingą ąžuolą.

Tiesa, pats D. Poška rašė, jog jog nedrįso to medžio kirsti, tačiau po jo šaknimis lapės olas buvos įsitaisiusios, tad kaimyno berniokas, medžiotojas, įsigeidęs išvaikyti tas lapes, uždegė šiaudų gniužtę ir pamojavęs ugnimi po medžio šaknimis vos jo nesudegino. Rašytojas, išsigandęs, kad vėliau kas nors nesumąstytų pakartoti tokio dalyko, nusprendė jį nukirsti ir atpjauti gerą gabalą kamieno. Nukirtus ąžuolą D. Poška kartu su žemaičių vyskupu Giedraičiu suskaičiavo net 740 matomų ąžuolo rievių. Kai keturiasdešimt baudžiauninkų galingą stipruolį nuritino prie sodybos D. Poška išskobė kamieno storgalį, uždėjo šiaudinį stogą. iškirto langus, įstatė duris ir taip įsirengė kambarėlį, kurio plotas buvo 1,9 x 2 m. Pavadino jį Baubliu.

Kodėl Baublys? Yra įvairių tokio pavadinimo kilmės versijų. Manoma, kad seni, drėvėti, galingi medžiai, ūžaujant stipriems vėjams, garsiai baubdavo. Žmonės tai iš tolo girddėdavę - sakydavę: „Ąžuolas baubia." Kita versija aiškina, jog kol vyrai suplukę ąžuolą stipruolį visą dieną rideno iki sodybos, visą laiką garsiai baubė. Pats rašytojas Baublio pavadinimą siejo su senovės žemaičių bičių dievaičiu Bubilu.

Ąžuolo kamiene įrengtame kambarėlyje rašytojas dirbo ir ilsėjosi. Čia jis ant lentynėlės išrikiavo savo bibliotekėlę, išdėliojo surinktus senovinius radinius -akmenukus, medalius, monetas, papuošalus, - sienas papuošė paveikslais. 0 Baublio lubose išraižė „Mano priglausti gyvena pertekę malonės Dionizas ir Uršulė du laimingi žmonės". D. Poška buvo vedęs Uršulę Sasnauskaitę, gerą ir protingą moterį, ir abu jaukiai, darniai gyveno, tačiau vaikų nesusilaukė.

Šiandien Baublyje galima išvysti autentišką stalelį, prie kurio rašytojas parašė savo „Mužiką Žemaičių ir Lietuvos". Tiesa, ant stalelio nematyti kitados stovėjusios tabakinės ir sodo peilio. Juos pavogė 1812-ųjų rudenį besitraukiančios Napoleono kariuomenės kariai. D. Poška labai supyko dėl tokio karių poelgio ir po staleliu išgraviravo žodžius „Svečių ir draugų apsilankančių gausiai prašyčiau neimti, kas Baubliui priklausė, ir netgi ranka užkariavusio kario tegul nepaliečia šio svetimo gero".

Po dvylikos metų atsirado analogiškas, tik mažesnis Baublio brolis, kurį užpildė surinkti senoviniai radiniai - XVII a. kario šarvai, suakmenėjęs mamuto šonkaulis, Napoleono laikų akmeniniai patrankų sviediniai, įvairios senienos.

Galiausiai Baubliai pavirto senienų muziejumi. Garsas apie jį sparčiai sklido, apie tai rašė net Vilniaus ir Varšuvos spauda. Muziejus buvo gausiai lankomas, o visus lankytojus D. Poška sutikdavo svetingai - su užsidegimu pasakodavo apie kiekvieną eksponatą. Tačiau būdavo ir tokių poniučių, kurios prašmatniomis karietomis atriedėdavo į muziejų tikėdamosi išvysti gausybę brangenybių ir neregėtų papuošalų, o pamačiusios aprūdijusius „gelžgalius" imdavo šaipytis, liepdavo nuvalyti nuo tų senienų rūdis, kad nesmirdėtų. Tokios kalbos D. Pošką labai žeidė. Todėl užrūstintas Baublių šeimininkas ant durų iš kiemo pusės užrašė tokius žodžius: „Vaistinė proto yra po tuo stogu, / Gal palinksminti su nuomone žmogų, / Išmintingas ir mokytas atras ką matyti, / Bet jau durnius ateis - netur ką daryti."

Alsuoja nauja gyvybe

D. Poškai mirus daugiau nei šimtmetį Baubliais niekas rimtai nesirūpino. Tik 1930 metais jie buvo suveržti metaliniais lankais ir apgaubti laikinomis pašiūrėmis. Vėliau atlikti ir Baublių konservavimo darbai, o 1971-aisiais ant jų uždėti stikliniai gaubtai.

Per neseniai pasibaigusią restauraciją Baublius saugantys gaubtai buvo pakeisti modernesniais: jų išgaubti stiklai atmuša saulės spindulius, viduje sumontuotos vėdinimo sistemos, užlopytos visos Baubliuose kinivarpų išgraužtos skylutės. Šalia Baublių galima pamatyti pastatytus akmenis, žyminčius buvusio D. Poškos dvariuko ribas. Dėmesį taip pat atkreipia dar du tautodailininkų sukurti mažyčiai Baubliai, prie tikrųjų Baublių išrikiuoti natūralūs akmenys, kuriuos į savo sodybą atsigabeno D. Poška. Kai kurie lygiu paviršiumi - vėlių staleliai, ant kurių pagonybės laikais būdavo aukojama dievams.

Ant žmonių rankomis supiltų dviejų kalvelių stovi po paminklą. Vienas iš jų skirtas 500-osioms Vytauto Didžiojo mirties metinėms, kitas -100-osioms D. Poškos mirties metinėms. Abu paminklai iškilo 1930-aisiais, nes tais metais abi šios sukaktys sutapo. 1990 metais buvo pastatytas skulptoriaus Vaclovo Krūtinio sukurtas paminklas D. Poškai. Niekas nežino, kaip atrodė rašytojas. Žinoma tik tiek, kad jis buvo aukštas ir stambus. Todėl skulptūroje rašytojo veidas buvo kuriamas pagal bajorams būdingus bruožus.

Prieš 200 metų įkurtas pirmasis Lietuvoje kraštotyros muziejus šiandien vėl šurmuliuoja. Čia smalsuoliai laukiami nuo antradienio iki šeštadienio. Dabar ekskursantų atvyksta tiek daug, kad muziejininkė L. Bajorinienė ragina ekskursijai, trunkančiai maždaug valandą, užsirašyti iš anksto. Paskelbus 2012-uosius Muziejų metais, kuriems pretekstą davė Baublių jubiliejus, prie nauja gyvybe alsuojančios Bijotų dvaro sodybos numatyta daug įvairių renginių.

Be to, pasigėrėjus neįtikėtina D. Poškos išmone dar galima aplankyti ir netoliese esančią Girdiškę, kur taip pat persimetė „baubliomanija".

Ąžuolinis stebuklas bažnyčioje

Atvykus į Baublių muziejų verta apsilankyti už keturių kilometrų esančioje Girdiškėje. Šiame miestelyje reikėtų išskirtinį dėmesį skirti Švč. Mergelės Marijos ' (Snieginės) bažnyčioje esantiems dviem šoniniams altoriams.

Manoma, kad originalumu ir unikalumu stebinantys altoriai atsirado tarpukario laikais, 1928 metais. Juos sukūrė tris dešimtmečius Girdiškėje kunigavęs Kazimieras Andriukaitis. Girdiškės klebonas, ragavęs ir architektūros mokslų, pats arkliais parsivežė iš netolimos girios ąžuolų, nuskuto žievę, suprojektavo ir pastatė neregėtus altorius, o susipynusių šakų nišose įstatė šventųjų statulėles ir paveikslus.

Neabejojama, kad meniškos sielos kunigui ąžuolinių altorių idėją padiktavo netoliese įsikūrę D. Poškos baubliai.

Didžiulė raudonų plytų Girdiškės bažnyčia atgyja tik sekmadieniais, kai čia būna aukojamos mišios. O didžiausia šventė rugpjūčio 5 dieną švenčiami Švč. Mergelės Marijos (Snieginės) atlaidai (paprastai nukeliami į artimiausią sekmadienį). Tačiau atvykus į bažnyčią pasižiūrėti unikalių ąžuolinių altorių ir radus užrakintas duris tereikia paskambinti varpininkei, kurios telefonas užrašytas ant bažnyčios durų, ir ji mielai aprodys auksinių rankų kunigo sukurtą stebuklą.

Savaitė nr. 23, 2012 m.