|
|
Vilniaus aukštutinė pilis laukia atgimimo
Arūnas MARCINKEVIČIUS
Atsilaikė prieš kryžiuočius, krito prieš rusus
Kaip skelbiama Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio
rezervato direkcijos tinklalapyje, istoriniuose šaltiniuose
Aukštutinė pilis minima nuo XIV a. pab. - XV a. pr. 1390 m., kai
Vytautas su kryžiuočiais puolė Vilnių, miestą užėmė, tačiau
Aukštutinės pilies, kur buvo įsitvirtinusi lenkų įgula, - ne.
Šią pilį tiksliausiai aprašo prancūzų diplomatas Žilberas de
Lanua, keliavęs po Lietuvą 1414 m. žiemą. Būdamas Vilniuje, jis
matė akmenimis, žeme ir mūru sutvirtintą pilį ant aukšto
smiltingo kalno. Gynybiniai pilies įtvirtinimai leidosi žemyn
dviem kalno šonais. Pilies vidus buvo visas iš medžio.
Vėlesni istoriniai šaltiniai apie šią pilį byloja
prieštaringai. Pavyzdžiui, nesutariama, ar patikima yra J. I.
Kraševskio žinia, kad prieš 1500 m. didysis kunigaikštis
Aleksandras Jogailaitis Aukštutinėje pilyje įrengė ginklų
sandėlį. M. Strijkovskis nurodo matęs bažnyčios Pilies kalne
griuvėsius ir sieninės tapybos liekanas. T. Makovskis savo apie
1600 m. išraižytoje Vilniaus miesto panoramoje pateikė nuorodą
apie Šv. Mikalojaus koplyčią. Kadangi tuo laiku Aukštutinėje
pilyje veikė kalėjimas, jame galėjo būti ir koplyčia.
Aukštutinės pilies priežiūra buvo patikėta specialiam pilies
pareigūnui, beje, šios pareigos buvo atskirtos nuo Žemutinės
pilies pilininko. Minėtoji pareigybė jau XV a. šaltiniuose
įvardijama kaip vyšehorodski; jie galėjo būti ir pilyje
buvusio kalėjimo prižiūrėtojai. Tačiau XVII a. pr. Aukštutinė
pilis pradėjo nykti. Gynybinę reikšmę ji prarado po 1655 m.
maskvėnų invazijos. Radvilų dvaro inžinierius Juozapas
Narūnavičius-Naronskis savo karo inžinerijos vadovėlyje
Architectura militaris" (1655-1659 m.) kaip didaktinę
viduramžių pilies ant kalno iliustraciją pateikė tikriausiai
Aukštutinės pilies piešinį (iliustracija neįvardyta). Šiame
piešinyje pilis pavaizduota dar labai tvarkinga, visi pastatai
su stogais. Vėlesnė ikonografija jau vaizduoja griuvėsius. Nors,
kaip liudija Boguslovo Radvilos dienoraštis, 1661 m. atimant
Aukštutinę pilį iš maskvėnų vaivados Danilos Mišeckio įgula
pasidavė be mūšio, vis dėlto pilies pastatai tikriausiai buvo
apgadinti.
Ypač apverktina visų Vilniaus pilių pastatų padėtis matyti P.
Smuglevičiaus piešiniuose, sukurtuose XVIII a. pab. Aukštutinės
pilies rūmų pastatai -smarkiai suskilinėję, o geriausiai išlikęs
- tik vakarinis, arba Gedimino, bokštas. XIX a. pr. piešėjai jau
fiksavo smarkiai pasikeitusį Aukštutinės pilies vaizdą. Iš visų
ant Pilies kalno buvusių pastatų išliko tik rezidencijos
griuvėsiai ir Gedimino bokštas. Tokie piešiniai buvo pradėti
spausdinti XIX a. pr. periodikoje. Vilniaus miesto panorama su
aukštai iškilusiu mūriniu bokštu ant kalno tapo mūsų sostinės
atpažinimo ženklas. 1808 m. Vilniaus miesto plane matyti tik
Aukštutinės pilies rūmų, vakarinio bokšto ir rytinės gynybinės
sienos liekanos.
XIX a. pr. nugriovus Žemutinės pilies rūmų liekanas, Pilies
kalnas ir Aukštutinė pilis tapo pirmojo Vilniuje kuriamo viešojo
parko centras. Aplink kalną buvo pasodintos tvarkingos medžių
alėjos.
Tačiau po 1831 m. sukilimo Vilniaus pilių teritorijoje buvo
įkurta karinė tvirtovė. Tai ne tik padarė galą galimybei lankyti
pilies griuvėsius, bet ir atnešė daug žalos mūrinėms liekanoms
bei visos parko teritorijos gamtai. Gedimino pilies bokštas buvo
rekonstruotas, 1838 m. jame buvo įrengtas optinis telegrafas.
Karinės reikšmės statuso suteikimas pilių teritorijai padarė
nepataisomą žalą romantiškam Gediminaičių miesto įvaizdžiui.
Ilga kova su optiniu telegrafu
Tas medinis antikūnas" ant bokšto išstovėjo iki pat
1930-ųjų, tarsi brutalus svetimos valdžios simbolis. XIX a.
dailininkai Pilies kalną dažniausiai piešė iš
šiaurinės pusės, nuo Neries arba - Žaliojo tilto, rečiau iš
pietryčių, nuo Bernardinų sodo, mat kiti apžvalgos punktai jiems
buvo nebeprieinami. Taip pat ir pirmosios Gedimino bokšto
nuotraukos A. Korzono buvo darytos apie 1860 m. nuo Šnipiškių.
Jas noriai publikavo Varšuvoje ir Peterburge leidžiami
laikraščiai.
1878 m. panaikinus karinę citadelę paaiškėjo, kad Pilies
kalnas ir Aukštutinė pilis yra apverktinos būklės. Imta tvarkyti
Pilies kalną, jo prieigas, Sereikiškes, Bernardinų sodą,
Katedros aikštę. O spaudoje nuolat pasirodydavo žinučių apie
pilies mūrų naikinimą. XIX a. pab. fotografijose matyti, kaip
Pilies kalnas pradėjo užželti krūmais ir medžiais. Tik 1895 m.
buvo nutiestas naujas kelias į Aukštutinę pilį, tvirtinami kalno
šlaitai, remontuojamas Gedimino bokštas, kalno papėdė aptverta
medine tvora.
Kai lenkų okupuotame Vilniuje 1925 m. buvo pradėti Pilies
kalno ir mūrų tyrimai, išaiškėjo katastrofiška visų liekanų
padėtis. Tik 1930-aisiais nugriovus carinį antstatą buvo
atkurtas trečiasis Gedimino bokšto tarpsnis, o viršuje įrengta
visiems žinoma apžvalgos aikštelė.
Gydomi" visą XX amžių
1944 m. sovietams šturmuojant Vilnių, Gedimino bokštas vėl
buvo smarkiai apgriautas: nudaužti trys viršutinio tarpsnio
kampai, sienos kai kur pramuštos sviedinių, sunaikintos
perdangos. 1948-1950 m. bokštas buvo restauruotas vadovaujant
architektui E. Budreikai. Aukštutinę pilį archeologai tyrinėje
1958-1959 m., svarbesni tyrimą vyko 1982-aisiais ir dešimtajame
XX a. dešimtmetyje, naujus apibendrinimus darė mokslininkai S.
Lasavickas, A. Lis, N. Kitkauskas, G. Rackevičius kt. 1956 m.
buvo konservuotos Aukštutinės pilies rezidencijos liekanos. Nuo
1960-ųjų Gedimino pilies bokšte veikia Pilies muziejus (Lietuvos
nacionalinio muziejaus filialas. 2003 m. buvo įrengtas
modernus funikulieris: ypač reikalingas neįgaliesiems.
Aukštutinės pilies kalno ir pilies mūrų būklė nėra
džiuginanti.Toliau vyksta geologinė kalno erozija, sėda ir skyla
rūmų sienos. Nesutvarkyti kalno apželdinimo darbai. Tik
pasibaigus Žemutinės pilies rūmų statyboms bus galima galvoti
apie rytinių kalno prieigų tvarkymą. Šiuo metu Pilies kalnas
tebėra vienišas. Iškilęs virš pilių teritorijos, kaip ir prieš
daugelį metų tarsi atskirtas nuo aplinkos. Šį kalno vienišumą
taikliai pastebėjo jau XIX a. spauda, įžvelgusi čia glūdintį jo
nenusakomą paslaptingumą.
Bunkerių tyrimas padės ir kalnui?
Seni vilniečiai prisimena: pokario metais Gedimino pilies
kalno pietinio šlaito papėdėje stovėjo iš lentų sukaltas namelis
su užrašu: Pašaliniams vaikščioti draudžiama." Neišvaizdus
statinys dengė vieną iš dviejų angų į Pilies kalno tunelius,
iškastus Antrojo pasaulinio karo laikais. 1960-aisiais, bijant
kalno šlaitų slinkimo, ir tuneliai, ir ventiliacinė šachta, Ir
bunkeriai buvo skubiai užversti gruntu. 1973 m. slėptuvė vėl
buvo prisiminta. Tuomečio Inžinerinių tyrinėjimų instituto
geologai nustatė, kad tunelių viršus yra sutvirtintas dviejų
eilių rąstais. Jie tuo metu jau buvo beveik supuvę. Ir iki šiol
apie tai buvo tylėta...
Kol visai neseniai prabilo kultūros ministras: girdi, tiriant
avarinės būklės Gedimino kalną tikimasi surasti okupantų čia
paliktus karinius bunkerius ir galbūt juos pritaikyti turizmo
tikslams. Turime brėžinius, kur jie yra, bet tyrėjai bijo
brutaliai įsiveržti į tą kalną su zondais, kad neišjudintų
sluoksnių. Gal pasitelksime modernią įrangą tiems bunkeriams
atkasti ir nustatyti, kuo jie yra užpilti. Tuomet reikėtų arba
sutvirtinti tą pylimą, arba išvalyti tuos bunkerius ir
pritaikyti juos turizmui. Antroji galimybė yra labai
viliojanti", - teigė ministras A. Gelūnas.
Šiuo metu remontuojama kritulių surinkimo ir šalinimo nuo
Gedimino kalno sistema, likviduojamos kalno aikštelėje ir
šlaituose atsiradusios įgriuvos bei smegduobės, atnaujinama
pėsčiųjų tako danga, matuojami šlaitų pokyčiai. Tad, pasak
kultūros ministro, kitąmet lieka atkasti kalne nacių ir kitų
karinių grupuočių įrengtus bunkerius.
Pradėsime rengtis ir Aukštutinės pilies atstatymui?
Napoleono Kitkausko tikriausiai niekam pristatinėti nereikia.
Statybininkas ir architektas pagal Išsilavinimą, restauratorius
pagal ilgametį darbo pobūdį, istorikas pagal pašaukimą. Jis -
vienas iš tų kelių specialistų, kurie keliasdešimt savo gyvenimo
metų (visą savo darbinę biografiją) paskyrė Žemutinės (Valdovų
rūmų) ir Aukštutinės pilių tyrimams. Tad Ir šią kulturos ministro akciją" - sutvarkyti vokiečių įrengtus
bunkerius po kalnu - pašnekovas vertina tik teigiamai. Pasak jo,
naciai, matyt, taupydami betoną, minėtus bunkerius tvirtino
rąstais bei lentomis. Šie, aišku, jau supuvo. O turint omeny,
kad ertmės (bunkeriai) nėra užpiltos žemėmis, jų tvarkymas ir
supuvusių rąstų keitimas betonu pirmiausia bus į naudą pačiam
kalnui. Juk jo erozija vis dar tebevyksta.
Pašnekovo teigimu, būtų tikslinga prieš betonuojant bunkerius
ir tvirtinant kalno šlaitus iš anksto kai ką apskaičiuoti. T. y.
kaip ir kiek reikia sutvirtinti kalną, kad šis... atlaikytų
ateityje atstatomą Aukštutinę pilį. N. Kitkauskas visiškai
neabejoja, kad, atkūrę iš esmės nuo nulio Žemutinę pilį,
ateityje atstatysime ir Aukštutinę. Kai galutinai nurims Valdovų
rūmų statybų aistros, kai pasibaigs ši krizė, kai Žemutinė pilis
taps neatskiriama Vilniaus senamiesčio dalimi, mūsų visų akys
nejučiomis ims krypti į Pilies kalne stūksančius griuvėsius.
Juolab kad jau senokai yra parengti ir preliminarūs (beje, gana
tikslūs) Aukštutinės pilies komplekso brėžiniai. O N. Kitkauskas
net įsivaizduoja (ir skatina kitus tai daryti), kaip atrodys
svarbiausioji atkurtų rūmų menė: Pagrindinė gotikinių rūmų salė
bus (Ir buvo!) labai įspūdinga: jos Ilgis - 30 m, plotis - 10 m,
aukštis - 9 m. Juk šioje menėje kažkada posėdžiavo Vytautas su
savo dvaru!" Skamba fantastiškai? Tačiau ar ne fantastiniai
atrodė mūsų šviesuolių raginimai dar Atgimimo metais atstatyti
Valdovų rūmus? Tepraėjo 20 metų, ir svajonė virto realybe. Tad
gal dar po poros dešimtmečių visu grožiu iškils ir Aukštutinė
pilis?
18 savaitė nr. 1, 2011 m. sausio 5 d.
|
|
