Adomo Mickevičiaus muziejaus istorija

Prie Adomo Mickevičiaus muziejaus siaurame sostinės senamiesčio Bernardinų skersgatvyje visuomet būriuojasi žmonės. Tarp lankytojų ypač gausu užsieniečių: juk garsiojo romantizmo dainiaus vardas žinomas visame pasaulyje. O šiemet apsilankantiems ekskursantams skelbiamas dar vienas įdomus faktas: šis muziejus - vienas seniausių sostinėje, dabar minintis garbingą 100 metų jubiliejų.

Rimantas Šalna

Dainiaus kambarėlis...

Tame pačiame name Adomas Mickevičius praleisdavo ir savo atostogas, o 1822-aisiais nuomojosi kambarį nuo Velykų švenčių iki birželio pabaigos, mat jam reikėjo kuo skubiau parengti spaudai poemą „Gražina". Ši vieta susijusi ir su „Baladžių ir romansų" I tomo,„Vėlinių" II ir IV dalių rengimu.

Vėliau minėtame bute gyveno karo gydytojas Janas Žyckis, kurio giminės, manoma, vienoje iš buto sienų įmūrijo paminklinę lentą su įrašu lenkų kalba, kad čia buvo rašoma „Gražina". Vėlesnė buto, saugančio A. Mickevičiaus atminimą, istorija yra susijusi su kita jame gyvenusia asmenybe - Janu Konradu Obstu. Šis žmogus čia buvo įsteigęs privatų muziejų, kurį savo knygoje, pasakojančioje apie praeitį įamžinusius eksponatus, mini lenkų autorius Edvardas Chvalevikas. Muziejėlį E. Chvalevikas vadina A. Mickevičiaus vardu, mat šis buvo įsikūręs „kambarėlyje, kuriame Vilniuje gyveno dainius". Tai buvo ne pirmas šaltinis, kuriame paminėtas Adomo Mickevičiaus muziejaus ar bent memorialinio poeto kambario Vilniuje, Bernardinų skg. 11, egzistavimo faktas. Dar 1885 metais Varšuvoje leidžiamas „Tygodnik llustrovvany" išspausdino šios patalpos iliustraciją, aiškiai parodydamas jos muziejinį pobūdį, nors iki šiol nėra įrodymų, kad šis privatus namas, kuriame kabojo lenta, informuojanti apie „Gražinos" autoriaus gyvenimą jame 1822 m., buvo žmonių lankomas. Tik iš straipsnio „Zbieracz Litevvski", išspausdinto 1911 metų rugsėjį, sužinome, kad naujas namo Bernardinų skg. 11 šeimininkas J. K. Obstas po popieriniais apmušalais rado įmūrytą marmurinę lentą su užrašu:„Tu pisana „Gražina" 1822" („Čia buvo rašoma „Gražina" 1822"). Straipsnyje taip pat minima, kad J. K. Obstas - didelis A. Mickevičiaus kūrybos gerbėjas ir su juo susijusių daiktų rinkėjas, kolekcionuoja graviūras ir namų apyvokos daiktus iš poemoje „Ponas Tadas" vaizduojamos epochos, kad iš Peterburgo, iš kur kartu su „Kwartalnik Litevvski" redakcija persikraustė į Vilnių, atvežė taip pat savo biblioteką, porceliano kolekciją, paveikslus, raižytus ant metalo plokščių, senienų rinkinius, ir kad turistai jau dabar neaplenkia J. K. Obsto namo. Ši informacija leidžia iš esmės pripažinti 1911 metų rugsėjo mėnesį oficialia Adomo Mickevičiaus muziejaus įkūrimo data. Taigi šiemet muziejui -100 metų!

Poeto atminimo saugotojas

Adomo Mickevičiaus muziejaus Vilniuje įkūrėjas J. K. Obstas (1876-1954) buvo išskirtinė asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką mūsų kultūroje. Menininkas, operos dainininkas, publicistas, leidėjas, redaktorius, istorikas ir kolekcininkas gimė bajorų inteligentų šeimoje Leipcige. Jo tėvas Hermanas Bernardas Obstas buvo profesorius, medicinos mokslų daktaras, antropologas ir etnografas, Leipcigo etnografijos muziejaus steigėjas ir pirmasis redaktorius, motina Marija - lenkų dvarininkų Sokolovskių giminės atstovė. Janas Konradas, baigęs Leipcigo muzikos konservatoriją, nuo vaikystės susidurdamas su menu ir sekdamas savo garsaus tėvo pėdomis, taip pat domėjosi kelionėmis, kolekcionavimu ir suprato istorinių vertybių išsaugojimo visuomenei reikšmę. Jis nepaveldėjo iš savo gimdytojų nei didelių pinigų, nei dvarų, taigi turėjo išsilaikyti iš savo darbo. Iš pradžių pasižymėjo kaip artistas ir dainininkas, vėliau - kaip redaktorius ir leidėjas, tačiau visąlaik domėjosi istorija, praeities menu ir kultūra bei rinko visa tai atskleidžiančius eksponatus. Kurį laiką gyveno Peterburge versdamasis žurnalistika, vėliau persikėlė į Vilnių ir redagavo čia leidžiamus laikraščius „Gazeta Codzienna" ir „Dziennik Wilenski".

Vilniaus įžymybė

Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą J. K. Obstas su žmona ir dideliu juodu pudeliu apsigyveno Bernardinų skg. 11. Jo namai visada buvo atviri svečiams, nors šeimininkas nederino prie atvykėlių savo įpročių, o jo kviestinės vakarienės dažnai primindavo Vėlinių apeigas. Per trumpą laiką jis tapo viena garsiausių Vilniaus įžymybių, vienas iš nedaugelio istorinių paminklų ir senienų žinovų. Beje, 1910 metais Peterburge jau buvo išėjusi jo brošiūra apie Adomą Mickevičių Ir Johaną Volfgangą Gėtę.

Pas J. K. Obstą lankydavęsi vilniečiai prisimena, kad jis buvo labai įdomus pašnekovas, pažinojęs daugybę žmonių, daug ką gyvenime matęs ir patyręs. Svečiai visada rinkdavosi Obstų gyvenamajame kambaryje. Tiesa, patekti į šiuos namus nebuvo visai paprasta. Norint įeiti pro vartus į Bernardinų skersgatvyje esančio 11 numeriu pažymėto namo kiemą, reikėdavo stipriai pabelsti ant vartų esančiu senoviniu belstuku. Netrukus antrame aukšte atsidarydavo langas, pro kurį pasirodydavo šeimininko galva ir būdavo nuleidžiamas ant virvės pakabintas didelis vartų raktas. Įėjus į kiemą, vartus reikėdavo uždaryti, o raktą neštis aukštyn, kur gyveno šeimininkai. Obstai buvo užėmę tik vieną didelę patalpą, nes kitose Janas Konradas buvo įrengęs muziejų ir laikė savo kolekcijas.

Muziejaus kambariuose vyravo ideali tvarka, viskas juose buvo išdėstyta su dideliu muziejinio reikalo išmanymu ir skoniu. Apie tai, ką buvo galima čia išvysti prieš Pirmąjį pasaulinį karą, yra pasakojęs ne vienas buvęs dažnas muziejaus ir jo šeimininko svečias. Lankytojai savo prisiminimuose minėjo matę lentą „Tu pisana „Gražina" 1822", įmūrytą į pirmame aukšte esančio ir į kiemą išeinančio kambario sieną. Jie taip pat tvirtino, kad J. K. Obstas šį namą atnaujino, o iš gatvės pusės įtaisė lentą su užrašu, informuojančiu, jog ši vieta yra susijusi su Adomu Mickevičiumi. Muziejus buvo apstatytas vertingais antikvariniais baldais, būta puikių veidrodžių, kilimų, porceliano, paveikslų, didelės graviūrų, senųjų litografijų, XVII—XVIIi amžių žemėlapių kolekcijos. Be to, Bernardinų skersgatvio 11 numeriu paženklintas namas garsėjo daugiau kaip 5 000 veikalų architektūros, filosofijos, istorijos, etnografijos, meno ir kitomis temomis biblioteka. Muziejus buvo garsus ir rankraščiais bei autografais, senovine spauda, medaliais, monetomis, senoviniais kalendoriais (tarp jų ir 1812 metų), piešiniais ir dokumentais iš 1863-iųjų sukilimo laikotarpio, sukilėlių, jų šeimų ir palikuonių nuotraukų rinkiniais... Būta ir visai egzotiškų eksponatų: sakuose suakmenėjusių vabzdžių, įvairių Afrikos genčių amuletų, pagoniškų talismanų ir pan.

Oficialus Adomo Mickevičiaus muziejaus pavadinimas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1916 metais. Pirmasis pasaulinis bei lenkų ir bolševikų karai padarė muziejui daug žalos. J. K. Obsto name buvę rinkiniai buvo išgrobstyti, kai, dirbdamas karo korespondentu, 1919-aisiais jis atsidūrė Varšuvoje.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą J. K. Obsto muziejų lankė daug turistų. Nors buvusio romantizmo dainiaus butu rūpintasi kruopščiai, iki karo buvusios prabangos jau nebeatgauta. Apie muziejaus egzistavimą tarpukariu 1923 metais yra minėjęs profesorius Juliušas Klosas savo „Vadove po Vilnių", taip pat spauda, tai tvirtino ir liudininkai. Svarbiausia, kad muziejus buvo visiems prieinamas.

Viename tarpukario šaltinyje randame nepaneigiamą įrodymą, kad privatus J. K. Obsto muziejus, nors ir nukentėjęs per karus, veikė ir toliau. Oficialiai jis vadintas Adomo Mickevičiaus muziejumi, jame buvo eksponuojami poeto portretai iš įvairių jo gyvenimo laikotarpių, pirmieji poeto kūrinių leidimai, autografai ir kt. Žmonių, XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje aplankiusių muziejų, liudijimu, jo vidaus interjeras priminė Napoleono epochą, čia buvo „Pone Tade" aprašytų daiktų, ir „po muziejų vaikščiota kaip po bajorų dvarelį''.

Neįkainojama dovana Vilniaus universitetui

1937 metų rudenį J. K. Obstas dėl amžiaus ir pablogėjusios sveikatos nutarė savo namą su muziejumi oficialiai padovanoti Vilniaus universitetui. Kitais metais tai ir padarė. Dalį eksponatų šeimininkas paliko vietoje, kitus perdavė Mokslo bičiulių draugijai (buvo jos narys) irVrublevskių bibliotekai. Vertingiausius baldus, paveikslus ir porcelianą pasiėmė į Kirtimų (Rubno) dvarelį Vilniaus krašte, kur persikraustė ir iki Antrojo pasaulinio karo gyveno ramiai kaip vidutiniškai pasiturintis dvarininkas. Deja, 1941 metais buvo išmestas iš savo rezidencijos ir atsidūrė Dieveniškių kaime. Ten iki gyvenimo pabaigos rašė savo atsiminimus. 1954-aisiais, visų pamirštas, mirė. Šio iškilaus žmogaus rankraščius išsaugojo Julijonas Bezganovičius, Dekaniškių gyventojas, kurio šeima slapta valgydino tremtinį, paliktą likimo valiai be lėšų gyvenimui. Adomo Mickevičiaus muziejaus įkūrėjui mirus, būrelis ištikimiausių žmonių slapta nuo sovietų valdžios palaidojo jį Kirtimuose, buvusio jo dvaro teritorijoje. J. K. Obstas neturėjo palikuonių, tačiau ateinančioms kartoms paliko neįkainojamą kūrinį - Adomo Mickevičiaus muziejų.

Adomo Mickevičiaus muziejus Bernardinų skersgatvyje, lankytas ne tik miesto gyventojų, bet ir turistų, tarpukariu nebuvo valstybės finansuojamas ar subsidijuojamas, tad buvo įkurtas ir vėliau šeimininko išlaikomas bei turtinamas eksponatais be jokio išskaičiavimo. Tą privačią iniciatyvą ir nesavanaudišką darbą visuomenės labui įkvėpė patriotizmas.